Sekmadienį paminėta Gedulo ir Vilties diena. Vienas iš pragaro ratų, kuriuos buvo priversta pereiti mūsų tauta. Pereiti, nepalūžti, nepamesti tikėjimo Dievu ir žmonėmis, vėl kurti gyvenimą sau ir vaikams.
Paminėjimas tradiciškai prasidėjo šeštadienį Užušiliuose prie koplytstulpio mokytojams tremtiniams.
Sekmadienį minėjimas vyko Biržuose.
„Gedulas ir viltis jungia tai, ką Dievas yra davęs žmonėms kaip dovaną – laisvę ir atsakomybę“, – Šv. Mišiose už tremtinius Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje kalbėjo klebonas Jonas Morkvėnas.
Maldomis Gedulo ir Vilties diena paminėta ir evangelikų reformatų bažnyčioje.
Buvusioje Biržų geležinkelio stotyje, iš kurios į tremtį ir nebūtį pajudėjo dauguma krašto tremtinių, susirinko tikrai nemažai žmonių. Džiugino vienas svarbus dalykas – nebuvo ilgų, „valdiškų“ kalbų, kartojančių žinomus svarbius dalykus, bet nepaliečiančių širdies. Ką bepasakysi – skaičiai, datos ir faktai kartais nieko neliudija. Kam rūpi ir skauda, tas žino. Labiausiai veikia emocija, netikėtas prisiminimų blyksnis, taikli mintis ar nuoširdus žodis. Išsaugota istorija: atmintyje, širdyje, dainose. Visa tai buvo. Aiškūs, trumpi ir tiesūs renginio vedėjos Irutės Varzienės bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo pirmininko Vytauto Linkevičiaus pasisakymai. Džiugus, viltingas ir mielas darželio „Rugelis“ vaikučių pasirodymas. Į amžinuosius dalykus atsiremti kviečiantys kunigų Jono Morkvėno bei Rimo Mikalausko žodžiai ir liūdnas atsisveikinimas su, atrodo, visada būsiančiu tremtinių choru „Tremties aidai“. Gražūs prisiminimų ir padėkos žodžiai ilgametei šviesaus atminimo choro vadovei Laimai Aukštuolienei bei skaudžios tremtinės Aldonos Joneliūkštienės eilės.
Gedulas ir viltis, džiaugsmas ir liūdesys stovėjo šalia ir vienijo skirtingų kartų bei patirčių žmones.
Ypač stiprų užtaisą paliko Vytauto V. Landsbergio programa „Jei ne auksinės vasaros“. Jo dainos ir mintys apie artimųjų tremtį, tos kartos žmonių dvasinę stiprybę, tikėjimo ir vilties pergalę prieš visokį blogį tapo apibendrinančiu Gedulo ir Vilties dienos akcentu.
Dėkingumas
Gedulo ir Vilties dienos minėjimu pasibaigusi savaitė Biržams tikrai buvo ypatinga.
Ne dėl pajūryje vykusio tradicinio socialdemokratų partijos tridienio sąskrydžio, kurio bent viena diena, pasak apžvalgininko Rimvydo Valatkos, tradiciškai privalo sutapti su Birželio 14-ąja – Gedulo ir vilties diena, kai Lietuva prisimena sovietų okupaciją ir deportacijas.
Šitą ypatingą tremties 85 metų sukaktimi pažymėtą dieną Biržuose nebuvo ne tik mero socialdemokrato Kęstučio Knizikevičiaus ir jo ištikimos partinės palydos – Seimo narės ir skyriaus pirmininko pavaduotojos.
Nebuvo nė vieno vicemero anei patarėjos.
Tiek apie žemiškąją valdžią.
O Biržai gyveno Lietuvoje vykusio Šeštojo Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso nuotaikomis. Jo dvasią į gimtuosius Biržus birželio 9 dieną atvežė Kongreso dalyvis – Jo Eminencija kardinolas kunigas Rolandas Makrickas.
Birželio 12 d. minėjome Švč. Jėzaus Širdies šventę – pilies arsenale galėjome žiūrėti režisieriaus Jaroslawo Redziako filmą „Jėzaus atvaizdas“.
„Nors savo kasdienybėje dažnai apsiprantame su paviršutiniškumu, esame kviečiami eiti į tikrąją savo gelmę – į savo širdį – ir ja gyventi“, – sako t. Mindaugas Malinauskas SJ.
Biržuose tarnaujantis klebonas Jonas Morkvėnas palydėdamas filmą kvietė ir linkėjo ieškoti Dievo paveikslo, jį atpažinti žmonėse.
Dekanas klebonas kun. J. Morkvėnas birželio 13 dieną pakvietė į Sacro turą, skirtą Vyskupijos 100 metų jubiliejaus minėjimui.
Tai buvo įspūdinga piligriminė kelionė aplankant 10 bažnyčių ir 10 koplyčių. Žvyrkeliais, asfaltu, miško keliukais įvairiais ekipažais iki pat vakaro važiavo žmonės, kelionėje dar labiau pažinę save arba artimą.
Įspūdingas buvo keliautojų laukimas žiedais išpuoštose bažnyčiose ir koplytėlėse su parengta informacija ir budėtojų kantrybe…
Sacro turas – klebono Jono idėja, darbas organizuojant, telkiant žmones.
Birželio 14-osios minėjimo renginių idėjų įkvėpėja, organizatorė – žinoma pedagogė, dabar muziejuje dirbanti Savivaldybės tarybos narė Irutė Varzienė.
Minėti du žmonės – tikra dovana Biržams. Dėkingi turime būti jiems, mokantiems bandyti eiti į tikrąją savo ir tautos gelmę, atpažinti esmę net paprastuose dalykuose, iš kurių dėliojasi Dievo paveikslas.
Alfreda Gudienė
