
PASAULIO KLASTOJIMAS.
TOBULA MELODIJA
Mėgstu klasikinį roką.
Tą, kurį „supuvusio kapitalizmo“ grupės grojo mano jaunystės metais už geležinės uždangos. Ir, savaime aišku, jo negirdėjau, ypač gimtoj provincijoj, nes gauti kokių slaptų įrašų didesnė galimybė buvo didžiuosiuose miestuose. O ir tais laikais turėjau kitų, svarbesnių užsiėmimų.
Taip jau ne vieną dešimtmetį stengiuos atsiklausyt to klasikinio, nostalgiško roko įvairovės. Kai ką paleidęs, atšoku, kai ką, klausaus daug kartų. Ir bac – staiga randu man nežinomą grupę su įspūdingu apsitrynusiu vinilo viršeliu, kaip ir turi būti, su keturiais (ne bitlais) labai gražiai gauruotais vyrukais…
Ir suskamba iš tiesų puiki nostalgiška melodija, balsas, tokia muzika, atitinkanti idealiai mano skonį ir nuotaikas. Iš kokių dešimt dainų – dvi beveik tobulos. Vieną suku ir suku youtūbėje, o kiek vėliau pradedu internete ieškot žinių apie tą grupę… Ir, kas keista, paieškų rezultatai labai painūs. Net labai, kad pasimetu. Nerandu tos grupės sudėties, nors dar vienas kitas albumas rodomas.
Tada youtūbėje jau skrolinu, apimtas negero jausmo – ir štai randu: sukurta naudojant DI, garsai ir vaizdai koreguoti arba visiškai pakeisti…
Apima nusivylimas, nes šiais klastojimo, perdirbimo, permalimo laikais pamiršau elementariai pasitikrint.
Bet keisčiausia man pačiam, kad tas dvi dainas karts nuo karto vis perklausau – kažkokios tobulos melodijos. Bičiulis muzikantas tuo klausimu sakė – taip, daug muzikos prikurta su DI, bet kartais kokia gera būna… nė vienos klaidos.
Man šios tobulos suklastotos melodijos priminė rašytoją fantastą Robertą Šeklį (Robert Sheckley). Gilioje sovietijoje kartais išleisdavo gerų fantastikos knygų, pavyzdžiui, šio autoriaus „Trys Beno Baksterio mirtys“ „Drąsiųjų kelių“ serijoje 1968 metais.
Ir šioje Šeklio apsakymų knygoje, gerai pamenu, tik be detalių, yra apsakymas apie kompozitorių ar išradėją, kuris siekia sukurti tobulą melodiją… Sukūręs tą melodiją, jis … dingsta. Gaila, pamenu tik to apsakymo idėją, bet ne detales. Galbūt tas herojus ištirpsta toje sukurtoje tobuloje melodijoje, kaip ištirpstama nirvanose, nušvitimuose, valhalose, etc.?
P. S. Kartkartėm vis dar klausau tų dviejų „tobulų“ dainų. Neištirpau jų melodijose, bet neaiškaus nerimo šis reiškinys sukelia. Pagal visus simptomus panašu, kad Didysis pasaulio klastojimas dar tik prasideda.
TU PALIEKI
Tu palieki dalį savęs
kur buvai – megapoliuos
pasaulio provincijų
užkampiuos
tolimų jūrų pakrantėse kur
išplauna į smėlio
paplūdimius
kokoso riešutus ir hinduistų
gėlių girliandas
tu palieki ir palieki
bet kažką ir išsineši
nors visa tai kas tavy
kada nors vis vien amžiams
išplaus kita jūra

