Palaimingą būseną patirti – žiūrint į žmones, stebinčius saulėlydį. Sielos šviesėjimą justi – klausantis negirdėtos ir neįprastos muzikos. Gyvenimo prasmę suvokti – užsienio šalyje išsinuomotame sode mokant anūkę kasti žemę … Taupyti gyvenimo laiką. Stengtis gyventi kasdien, nežiūrint, ką apie tave galvotų kiti. Paprasti dalykai – iš septyniasdešimtmetį atšventusios ir, pasak jos pačios, visiškai eilinės moters gyvenimo.
Gyvena savo gyvenimą
„Man birželį suėjo septyniasdešimt. Žinau, kad jau esu sena, bet nenoriu tokia būti. Vyresnieji anūkai auga gražūs jaunuoliai – norėčiau dar sulaukti ir proanūkių“, – šypsosi biržietė Gražina, sutikta gražia kavinuke virtusiame „univermage“. Gražina – moteris iš kai kurių mūsų dar menamų senųjų „univermago“ laikų. Yra menančių ir rajono finansų skyriuje dirbusį jos tėvą Bronislavą Šimonį, rašiusį eilėraščius, gražius dalykus iš medžio dariusį.
„Gal ir aš iš tėvo turiu kažką, kas, girdint muziką, padeda mintimis iškeliauti į baroko pilis, susikurti niekada tikrovėje nematytus vaizdus… Net nežinojau, kas tas barokas, kokia ta muzika, o koncertuose pajaučiau, kaip šviesėja mano širdis ir siela“, – kalba buvusi Šimonytė, o dabar – Gražina Baronienė.
Tiesa, jau seniai iš vyro tik pavardė likusi – du mažus vaikus turėjusią šeimą dar jaunystėje išskyrė alkoholis.
Visą publikaciją skaitykite popieriniame rugsėjo 4 d. penktadienio laikraštyje.
