Biržiečiams jau įprasta miesto kultūros namų centro scenoje išvysti linksmą raudonplaukę moterį su smuikeliu ant peties. Tai modernaus folkloro ansamblio „Navija“ ir „Širvėnos“ kapelos vadovė, folkloristė Rūta Kudelkienė-Misevičė. Jos diplomai liudija, jog Rūta baigė muzikos pedagogiką Šiaulių universitete, Panevėžio kolegijoje įgijo muzikos mokytojos-vargonininkės profesinę kvalifikaciją, Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos Menų Fakultetuose studijavo džiazo vokalo ir fortepijono specialybes, o dabar domisi baltų genčių kostiumų rekonstrukcijos problemomis. Muzikantė ir kolektyvų vadovė yra ir keturių laimingų vaikų mama, kuri nevengia virtuvėje pastovėti prie puodų, o siuvamąja mašina geba savo ansamblių žmonėms pasiūti reikiamus drabužius. Laisvą nuo repeticijų ir gyvenimo rūpesčių valandą su Rūta kalbėjomės apie jos kasdienybę.
– Esate biržietė?
– Aš biržietė, gimusi Ukmergėje. Didžioji vaikystės ir paauglystės dalis praėjo Ukmergėje. Grįžusi iš studijų, iškart pastebėjau, jog biržiečiai turi skiriamąjį bruožą. Kokį? Jiems viskas turi būti pagal šabloną, pagal GOST standardą (viena iš pagrindinių Sovietų Sąjungoje buvusių standartų kategorijų – red. pastaba). Žmonės čia dažniau yra pikti, stengiasi įkąsti, jie vieni teisūs, o ką padaro kiti, dažnai yra nevertinama. Gal aš tokia nesu? Bent jau nenorėčiau tokia būti… Ar pastebėjote, kiek Biržuose buvo puikių vadovų, gabių žmonių? Kur jie dabar? Išėjo iš darbų ar net išvažiavo iš Biržų. O kodėl?
– Sako, jog muzikantai neturi vaikystės. Ar tai tiesa?
– Tikrai taip. Tiesa, aš nebuvau iš tų gerųjų vaikų, kurie sėdėjo penkias valandas zulindami smuiką. Yra buvę, kad egzamino dieną nemokėjau teksto atmintinai, bet užtekdavo sportinio azarto sėkmingai paimprovizuoti. Apie tai, kad mokytoja verkia iš išgąsčio, tada tikrai nesupratau. Vargonus todėl ir išsirinkau, kad nereikėtų mokytis kūrinio teksto atmintinai…
– Smuikas buvo mažos mergaitės svajonė?
– Ne. Aš be galo norėjau į muzikos mokyklą, svajojau apie fortepijoną. Mama norėjo, kad gročiau akordeonu. Bet mokykloje pasakė, kad mane akordeonas užspaus. Siūlė kankles, bet irgi netiko, nutarė, jog pirštai taip, kaip reikia, „neužsiraito“. O kai patikrino klausą, tai mokytojams abejonių nebekilo.
– Grojate kasdien, o ką klausote, kokie kūriniai padeda atgauti jėgas, nuspalvina kasdienybę?
– Klasikinę muziką. Dažnai klausau italų smuikininko, kompozitoriaus Nikola Paganinio koncertą smuikui ir orkestrui La Campanella ir Wolfgango Amadėjaus Mocarto Requiem, ypač vieną iš dvylikos dalių –Lacrimosą („Sielvartingoji“). Kai klausau, regis, melodija eina per stuburą. Kaip sakė vienas katalikų kunigas, tarnavęs Biržuose, apie gyvenimą – „mažas angelas pereina per širdį.“ Turiu pripažinti, kad klausau ir sunkiojo roko, džiazo. Yra ir nemėgstamų kūrinių. Pavyzdžiui, negaliu klausytis „Juodos orchidėjos“. Jei pasaulio galingieji būtų protingi, jie visur naudotų muziką. Kiekvienas hercas – garso banga. Kiekviena turi skirtingą poveikį mūsų organizmui. Žemų garsų bangos žmogų sargdina.
– Meno vadovės dienos pilnos veiklos. Kada ir kaip ilsitės?
– Vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris rašė: „Mano gyvenimas užgriozdintas nereikalingais baldais…“ Aš irgi dažnai pasijaučiu pilna svetimos, man nereikalingos energijos. Vaikai prieš šventes klausia, ką galėtų padovanoti. Tuomet atsakau: „Du kibirus ramybės!“
Kiek save prisimenu, esu nemėgstanti bendrauti vienišė. Mano namai – mano tvirtovė, leiskit „užsivožti kibirą“ ir pabūti savimi. Kaip sakė rašytoja Françoise Sagan, „gyvenimas prabėga vis beieškant vienintelės tikros pasauly vietos, žmogaus, kuriuo galėtum tikėti, prasmės, lygiausio ir žvaigždėto kelio, o gal kažkur skubančio savęs“…
– Jus supa daug žmonių. Atrodote kupina energijos ir nenutrūkstamo noro bendrauti…
– Man labai svarbu, kad šalia manęs esantys žmonės jaustųsi gerai. Į kolektyvus ateina skirtingų pomėgių, charakterių, temperamentų muzikantai, dainininkai. Vienas – kaip ugnis, antras – kaip ledas, trečias – it šalnos pakąstas… Iš jų reikia padaryti vieną skambantį tvarinį, kad patiktų žiūrovui. Bet kartais būna, jog lipdai koldūną, o gaunasi skrylis…
– Kaip renkatės repertuarą?
– Nė viena daina neateina šiaip sau. Kartais eilinė gyvenimiška situacija, pavienis žodis, emocija suteikia idėjų. Kartą vartant kolektyvo albumą nuskambėjo komentaras apie nuotrauką su žirgais. Tada mintyse man suskambo dainos „Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo, o du broliai brolužėliai žirgelius balnojo“ melodija. Arba po kolektyvo pavakarojimo atėjo noras repetuoti: „Reikia mums vakaro lig ryto“… Pasiginčijome. Iškart repertuare atsirado „Ne bet kokia aš mergelė buvau“…Aranžuojama daina man galvoje dažnai virsta trumpametražiu filmu.
– Kodėl įkurtas būtent modernaus folkloro ansamblis?
– Gerai prisimenu save, apsirengusią tautiniais drabužiais ir sėdinčią valtyje su aukštaitiškomis kanklėmis ant kelių… Taip buvo dar mokantis Biržų muzikos mokykloje. Gerokai vėliau dainavau ir folkloro ansamblyje „Siaudela“. Kodėl mečiau? Gal tiesiog vadinamasis marškinių išaugimas… Kai stoviu vietoje, kai nejudu į priekį, man pasidaro neįdomu. Tuo momentu gimė idėja įkurti modernaus folkloro ansamblį „Navija“ ir padalyti savęs nebegalėjau. Aš suprantu, kad folkloro sumoderninimas yra tarsi mūsų šaknų nukapojimas, savotiškas noras patikti publikai… Bet jaunesnei kartai tokia muzika yra priimtinesmė. Kartais gyvenime tenka paaukoti principus dėl buvimo čia ir dabar. Mėgstu turėti nors šiaudą, kai galiu skęsti… Man patinka tai, ką aš darau. Patinka sudėlioti emocijas, išspręsti gyvenimo kryžiažodžius.
– Ar save realizuojate? Ar pavyksta įgyvendinti jaunystės svajones?
– Man ramiai gyventi neišeina. Vis dar norisi kažko didelio… Duokit man muzikinį teatrą (juokiasi – red. pastaba) ar nors orkestrą!.. Gal čia Napoleono sindromas – aš mažutė, man reikia ko nors didelio… Man patinka platūs laukai, aš mėgstu matyti horizontą, jis yra tarsi mano tikslas. Muzikoje mažiausias intervalas yra mažoji sekunda. Nors jis atrodo „baisus“ ausiai, man jis pats gražiausias. Sudėjus daug mažų sekundų, gaunasi puikus sąskambis. Gyvenime man visada patinka detalės. Iš jų susideda visuma.
– Kaip pati save apibūdintumėt pavieniais žodžiais?
– Chameleonas. Aš visokia: ir atvira, ir uždara, ir visai nešnekanti. Su kitu žmogumi, kitomis aplinkybėmis, kitose situacijose – vis kita. Šita moteris gyvenime išmoko palaikyti liežuvį už dantų.
– Kartais nutariate su kolektyvu sudalyvauti kokiame dideliame tarptautiniame konkurse. Kam Jums tai?
– Tai pasitikrinimas ir kolektyvo bendrystės patikrinimas. Vadovui, mano tėvams, net man pačiai mano projektai – vis dar mistika. Aš nepažįstu konkurencijos. Tegul kiti eina priekyje, man gerai ir už visų. Man nereikia reklamų. Aš tiesiog mėgaujuosi savo darbu. Visi darbai, kuriuos dirbau, man patiko.
– Ilgos repeticijos iki vėlumos, koncertai savaitgaliais… Kaip į tai reaguoja šeima?
– Kai paskambina vyras grįžęs iš po darbų, aš net nepajaučiu, kaip pakėlusi telefoną repeticijos metu sušunku: „O, Jėzusėliau!“ Kai aš jam paskambinu, jog jau laukiu grįžtančio, jis atsiliepia: „Och tu velnias!“. Ir taip jau kasdien beveik dešimt metų… Tobula pusiausvyra.
– Jei jau užsiminėm apie dievą ir velnią, norėčiau pasiteirauti apie maldą… Ar jai lieka vietos tarp muzikos garsų?
– Bet kokia melodija yra malda ir bet kokia malda yra melodija. Garsas gali ir pagydyti, ir nužudyti. Man muzika kartais tikrai prilygsta maldai. Ji – relaksacija. Malda nebūtinai turi būti išreiškiama žodžiais.
Tyla yra dar stipresnė. Ji reikalinga išsiravėti vidinėms piktžolėms. Žmogus turi atstatyti save. Juk mes dažnai ir nekalbėdami garsiai, mintyse diskutuojame, baramės…
– Kartais tenka smuikelį virkdyti laidotuvėse…
– Tai tokia mistika, kurios nesugebu paaiškinti. Visa savimi tada būnu su išėjusiuoju, atrodo, muzikos garsais kylu kartu…
–Teko girdėti, jog studijų metais ši muzikantė buvo prasimaniusi ir kitokios veiklos…
– Tiesa. Klaipėdoje per vasaros atostogas dirbau vieno retorano šefe… Aš tokia. Eilinį kartą pasitikrinau, ką galiu. Kai reikėjo grįžti į studijas, visi prašė pasilikti. Atsisveikdama jiems iškepiau tortą, jie man padovanojo… medžioklinį šunį.
– Namuose visada yra gyvūnų…
– Gyvūnai man patinka. Vaikystėje turėjau porą žiurkėnų. Dabar namuose gyvena dvi katės ir vokiečių aviganis. Aš gal per mažai pasitikiu žmonėmis. Jie anksčiau ar vėliau ką nors „pridirba“. Draugė gal neateis, kai norėsis ant kieno nors peties išsibliauti, o šuo visada „prie kojos“.
– Ar dažnai patiriate išdavystes?
– Anksčiau šventai tikėjau, kad galima turėti draugę visam gyvenimui. Šiandien nebetikiu, tačiau niekada nesakyk niekada. Bet kokia bendrystė yra kaip marškiniai: arba suplyšta, arba išaugi. Galima pakeisti arba save, arba požiūrį. Nenoriu keisti požiūrio tik į vyrus. Jie man visada patinka, ypač vienas, kuris dabar yra šalia.
– Ko stinga šiandieniniam žmogui?
– Trūksta žmogiškumo. Viską skaičiuojam pinigais, grįžtamąja nauda, už menkiausią pajudėjimą norime daug gauti atgal. O ką mes patys duodam? Kartais visiškai nieko arba net su minuso ženklu.
Žmonėms daug kas tapo nebeaišku. Juk esame įpratę, kad vyras plius moteris lygu šeima, žmogiškumas plius pagarba lygu meilė. Dabar sudedamosios dalys tos pačios, bet ne tarp tų lygių. Mano protas nepajėgus suprasti naujo matymo. Gal viskas iš per gero gyvenimo? Tai ne ėjimas į priekį, o tik atgal.
– Ir jokio optimizmo?
– Optimizmas – nepagydoma mano diagnozė. Aplink mane ir su manimi – fantastiški žmonės. Jie tiki mano kartais mistiškais projektais ir saugo bendrystę. Tikėjimas, kaip sako reformatų kunigas Rimas Mikalauskas, yra „tik-ėjimas“. Ir jis mane veda į priekį.
– Ačiū už pokalbiui skirtą laiką ir atvirumą…
Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Rūtos albumo