Rajono mokyklose mokosi 348 specialiųjų poreikių turintys mokiniai, mokyklose dirba 37 mokinio padėjėjai, padedantys vaikams įsitraukti į mokymo procesą, klasės bendruomenės veiklas. Įtraukusis ugdymas kelia iššūkių mokyklai, šeimai, tačiau kito kelio ugdyti vaiką nėra. Ne rajono politikų valioje pasirinkti ar atmesti įtraukųjį ugdymą – tai garantuoja Lietuvos švietimo įstatymas. Deja, rajono politikų retorika šiais klausimais kartais primena nacių ideologiją.
Lietuvos švietimo įstatymo 34 straipsnio „Švietimo prieinamumas mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių“ 3 punktas nustato: „Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo prieinamumu rūpinasi savivaldybė, kurios teritorijoje jie gyvena. Švietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinką, teikiant psichologinę, specialiąją pedagoginę, specialiąją ir socialinę pedagoginę pagalbą, aprūpinant ugdymui skirtomis techninės pagalbos priemonėmis mokykloje ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, kitais įstatymų nustatytais būdais.“
Neįsivaizduoju, kur politikas norėtų ugdyti kiek kitokius vaikus, turinčius raidos ar elgesio sutrikimų, fizinę negalią, kad jie mokykloje netrukdytų, L. Variakojo žodžiais tariant, normaliems vaikams. Keista, kad taip kalba atgimimo žodžiu besidangstančios frakcijos narys. Ar tokį atgimimą – skirstant žmones į normalius ir nenormalius – siūlo Biržams L. Variakojis? Ar taip turi atgimti Biržai? Ar tai viso politinio komiteto nuostata?
Švietimo įstatymą cituoju ne veltui. Būtent savivaldybė turi rūpintis ugdymo prieinamumu specialiųjų poreikių turintiems vaikams, deja, kai kurie rajono Savivaldybės tarybos nariai nežino šios pareigos.
Neseniai vykusiame rajono Savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje tarybos narys Liutauras Variakojis savaip prakalbo apie įtraukųjį ugdymą ir vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Nesinori cituoti „Biržų atgimimo“ atstovo rajono Savivaldybės taryboje žodžių, nes jo frazės primena nacių ideologiją: atskirti, eliminuoti tam tikras grupes, kurios neatitinka kažkokio įsivaizduojamo idealo, pavyzdžiui, idealaus mokinio, nepriimti bet kokio individualumo.
Neįsivaizduoju, kur politikas norėtų ugdyti kiek kitokius vaikus, turinčius raidos ar elgesio sutrikimų, fizinę negalią, kad jie mokykloje netrukdytų, L. Variakojo žodžiais tariant, normaliems vaikams. Keista, kad taip kalba atgimimo žodžiu besidangstančios frakcijos narys. Ar tokį atgimimą – skirstant žmones į normalius ir nenormalius – siūlo Biržams L. Variakojis? Ar taip turi atgimti Biržai? Ar tai viso politinio komiteto nuostata?
Yra ne noras ar nenoras įtraukti šiuos vaikus į ugdymo procesą, o būtinybė taip daryti. Juk baigęs mokyklą vaikas negyvens kažkokioje izoliacijoje, jis turės įsilieti į visuomenę, vadovautis jos dėsniais.
Tarybos nario retorika siūlo mintį, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai turi būti izoliuoti, nes vartojamos sąvokos normalus (vadinasi, yra ir nenormalus), adekvatus (ir neadekvatus). Privačiame pokalbyje pasigirsta dar „gražesni“ epitetai, nusakantys protinio atsilikimo laipsnį… Sunku įsivaizduoti, kaip gali atsirasti tokie posakiai kalbant apie vaikus.
Bekalbėdamas L. Variakojis net siūlėsi surinkti parašus žmonių, kurie prieštarauja įtraukiajam ugdymui ir pan. Nori nenori prisimeni Latvygalos gatvės, kurioje ir gyvena L. Variakojis, kovą prieš bendruomeninių vaikų namų statybą šioje gatvėje, protestus, kuriems vadovavo šios gatvės aktyvistai: mums nereikia globojamų vaikų… Dabar – mums nereikia kiek kitokių vaikų…
Pasiklausius tokių samprotavimų, norisi plačiau pakalbėti apie įtraukųjį ugdymą, jo būtinybę ir įstatymu garantuotą specialių poreikių turinčio vaiko teisę mokytis kartu su savo bendraamžiais.
Iš viso rajono mokyklose mokosi 1902 mokiniai, 18,3 procento mokinių turi poreikius. Vabalninke – beveik trečdalis tokių vaikų. Tai tikrai nėra menka dalelė, tai mūsų visuomenės jauni žmonės ir juos nurašyti ar vadinti nenormaliais negalima.
Kodėl įtraukusis ugdymas tampa labai aktualus? Todėl, kad didėja vaikų su ypatingais poreikiais skaičius. Tokių vaikų negalima ir nereikia atskirti nuo bendraamžių. Šią išvadą darau ne tik kaip politikė, bet ir kaip didelę pedagoginę patirtį turinti mokytoja. Mes padarytume kur kas didesnę žalą, jei specialiųjų poreikių turinčius vaikus mokytume izoliuotai. Yra ne noras ar nenoras įtraukti šiuos vaikus į ugdymo procesą, o būtinybė taip daryti. Juk baigęs mokyklą vaikas negyvens kažkokioje izoliacijoje, jis turės įsilieti į visuomenę, vadovautis jos dėsniais.
Kalbėdami apie įtraukųjį ugdymą rajone kalbame ne apie pavienius atvejus, o šimtus vaikų, turinčių specialiuosius poreikius. Štai „Saulės“ gimnazijoje mokosi 10 tokių mokinių, „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje – 104, „Aušros“ pagrindinėje mokykloje – 88, Kaštonų pagrindinėje mokykloje – 80, Vabalninko Balio Sruogos gimnazijoje 61, mokykloje-darželyje „Vyturėlis“ – 5. Iš viso – 348 mokiniai, iš jų dideli poreikiai nustatyti 119 vaikų, vidutiniai – 192, labai dideli – 6, maži – 34 mokiniams. Iš viso rajono mokyklose mokosi 1902 mokiniai, 18,3 procento mokinių turi poreikius. Vabalninke – beveik trečdalis tokių vaikų. Tai tikrai nėra menka dalelė, tai mūsų visuomenės jauni žmonės ir juos nurašyti ar vadinti nenormaliais negalima.
Bet kalbame ne tik apie vaiką. Jis auga šeimoje. Neretai visa šeima, kurioje auga specialiųjų poreikių turintis vaikas, susiduria su sunkumais.
Kas gali padėti vaikui ir šeimoms įveikti šiuos iššūkius? Pirmiausia – pritaikyta mokyklos aplinka, psichologinė, specialioji pedagoginė bei socialinė pedagoginė pagalba. Viena iš tokių priemonių – mokinio padėjėjai, padedantys spręsti vaiko bendravimo, įsitraukimo į klasės bendruomenę iššūkius. „Aušros“ pagrindinėje mokykloje dirba 12 mokinio padėjėjų, „Atžalyne“ – 9, Kaštonuose – 10, Vabalninke – 6. Pagalbą vaikui ir jo šeimai teikia Švietimo pagalbos tarnyba. Mokyklose įkurti sensoriniai, nusiraminimo kambariai.
Ugdymo įstaigose dirba pagalbą mokiniui teikiančių specialistų komandos: socialiniai pedagogai, logopedai, psichologai ir jų asistentai. Savivaldybė vykdo kompleksinių paslaugų šeimai projektą.
Pagalba teikiama, bet iššūkių liko. Pirmiausia nėra lengva įgyti vaiko pasitikėjimą, reikia laiko, žinių, įgūdžių, tam tikrų asmeninių savybių. Ne kiekvienas vaiko padėjėjas tinka kiekvienam vaikui, ne kiekvienas psichologas randa kalbą su kiekvienu vaiku. Pasitaiko atvejų, kai vaikas renkasi tik socialinio pedagogo pagalbą. Visame procese daug individualaus darbo, ieškojimų ir bandymų. Mokyklos stengiasi atsižvelgti į šiuos dalykus ir vaiko poreikius, ieško galimybių ir didina mokinio padėjėjų skaičių, rūpinasi specialistų pritraukimu, kvalifikacijos kėlimu.
Kad dialogas tarp tėvų ir mokyklos turi būti – neginčytina. Kad tai yra lengva – netiesa. Abi pusės turi ieškoti kontakto. Ir klaidų, ir nesusikalbėjimo būna. Bet reikia kartu dirbti, kartu gyventi ir suvaldyti tą situaciją.
Negali nuvertinti pedagogo darbo, dirbant su tokiais vaikais. Mokytojui reikia ir išminties, ir kantrybės, ir profesionalumo. Dauguma mokytojų yra vyresnio amžiaus. Mes studijuodami nesimokėme dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Ir pats įtraukusis ugdymas dar yra kelerių metų naujovė. Beveik visi mokytojai turėjom mokytis kursuose, seminaruose.
Prasta drausme gali pasižymėti ne tik specialiųjų poreikių turintis vaikas. Dažnai klasėje nedrausmingas būna ir itin gabus vaikas, nuobodžiaujantis pamokoje, jam užduotys gali būti per lengvos, neįdomios arba norisi papildomo dėmesio, ieškoma būdų savo „kietumui“ pademonstruoti.
Bet kaip išmatuoti mokytojo darbą įtraukiajame ugdyme? Gal didesnis pedagoginis pasiekimas didelių poreikių vaiką išmokyti skaičiuoti, atlikti aritmetinius veiksmus iki 20 ar išmokyti skaityti, kad ir skiemenimis, negu itin gabų vaiką paruošti olimpiadai?
Iššūkių yra, juos stengiamasi įveikti, bet negi vien dėl to reikia „nurašyti“ įtraukųjį ugdymą? Kalbėkime apie teigiamus dalykus. Vien tai, kad visi vaikai, nepaisant jų poreikių, mokosi viename kolektyve, yra laimėjimas. Jei klasėje yra vaikas su elgesio sutrikimais, kiti mokiniai išmoksta sugyventi, mokosi tolerancijos.
L. Variakojo išsakytas argumentas dėl drausmės problemų neteisingas. Prasta drausme gali pasižymėti ne tik specialiųjų poreikių turintis vaikas.
Dažnai klasėje nedrausmingas būna ir itin gabus vaikas, nuobodžiaujantis pamokoje, jam užduotys gali būti per lengvos, neįdomios arba norisi papildomo dėmesio, ieškoma būdų savo „kietumui“ pademonstruoti.
Keista, kad politikas nežino, jog vaiko elgesio sutrikimai yra koreguojami. Tai gali būti laikinas dalykas, vaiko raidos sutrikimas. Toje srityje dirba psichologai, psichiatrai, socialiniai pedagogai, patyrę auklėtojai.
Vyresni žmonės dar žino apie ankstesnius vaikų auklėjimo metodus, kai nebuvo net kalbama apie psichologus ar psichiatrus, kai elgesio sutrikimų korekciją tėvai patikėdavo rykštelei ar diržui. Bet kas pasakys, kiek taip buvo nurašyta žmonių, neleista atsiskleisti jų talentams? Juk kiekvienas vaikas turi savitą pasaulį, savo gabumus ir talentus. Dabartiniai vaikai negali net suvokti, kaip buvo auklėjami jų seneliai.
Vėl grįžtu prie L. Variakojo retorikos. Mokytojai dažnai ieško tinkamo žodžio pasakyti apie vaiką jo tėvams, nenuvertinti, neįžeisti. O čia – posėdis įrašomas, viešai transliuojamas, o politikas šneka bet ką: adekvatus – neadekvatus, normalus – nenormalus ir pan.
Žeidžia toks Tarybos nario kalbėjimas, gal tiksliau – tokia nuostata. Vadinasi, tokia pati patogi nuostata gali būti taikoma ir kitoms pažeidžiamoms, todėl nepatogioms, grupėms – našlaičiams, neįgaliesiems, senjorams?
Astra Korsakienė, Biržų rajono savivaldybės vicemerė
