Prieš du šimtus metų dekabristai Rusijos caro buvo tremiami į Sibirą, naujasis caras maištininkus tremia į Baltarusiją. Pas suktą pasakorių, kuris vis dar, neabejoju, rezga planą, kaip parduoti Šeimininką ir tokiu būdu „išsiplaunant“ kruviną diktatoriaus mundurą.
Dvi rusės socialiniuose tinkluose skelbia aimanas, kad Kerčės tiltui ukrainiečiai galėjo smogti bent pusvalandį vėliau. Tada joms būtų pavykę pasiekti išsvajotą poilsio vietą. „Mums, kaip visada, nesiseka“, – raportuoja viena merginų.
Tačiau šis vaizdelis „žiedeliai“, palyginus su Rusijos caro pokalbiu su vienu iš statytinių. Pastarasis kuria istorijas apie jaunuolius, esą didvyriškai žuvusius Ukrainoje. Caras apsimeta, kad klausosi, ir paskui ramia intonacija sako: „Šaunuoliai. Perduok jiems mano linkėjimus.“
Net ir teroristas niekšas Girkinas jau seniai nebetveria pykčiu ir carui špygą rodo. Įsijautė, kad saugumo tarnybos „stogą“ turi. Pasirodo, kad ir šis gali „nuvažiuoti“ ir Girkinas siunčiamas į kalėjimą. Ne už teroristinius veiksmus, bet už špygą.
Nesu tikras, ar kada nors sužinosime, kiek tiksliai pinigų Rusija investavo į judų peryklas. Tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje, tiek kitose Vakarų valstybėse.
Teisus buvo dažnai cituojamas poetas, kad Rusija – teritorija, kurios protu nesuprasi. Plečiasi ir traukiasi ji, priklausomai nuo to, kiek pavyksta aplinkinių žemių suryti. Kaip ji vis išlieka – tarsi nuolat mutuojantis virusas, įsimetęs į istoriją? Ne, ne dėl savo vidinės stiprybės, bet minta kitų silpnybėmis ir tuo vidiniu žmogaus prigimties skilimu, kuris Dievo sumanytą šedevrą (kiekvienas žmogus toks yra) skatina virsti moraliniu šūdvabaliu.
Jau daugiau nei penki šimtai dienų praėjo nuo tol, kai visiems tapo aišku, kad ši rašistų agresija savižudiška ir pasmerkta. Tereikėjo Ukrainai pirmas dienas atsilaikyti ir Vakarams bent kažkiek atsitokėti. Tačiau iki šiol Ukrainoje išaiškinami judai, padedantys okupantams. Vien per pastaruosius pusantrų metų jų pavyko išaiškinti tūkstančius ir, deja, nepaisant to, kad jie negali nematyti okupantų šlykštybių, negali nesuprasti, kad rašizmas neturi ateities, tačiau parduoda savus, ir tiek.
Nesu tikras, ar kada nors sužinosime, kiek tiksliai pinigų Rusija investavo į judų peryklas. Tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje, tiek kitose Vakarų valstybėse.
Tik vienetai buvo perkami, kaip buvęs vokiečių kancleris ar atvirai siūlomi sandoriai, kaip Vengrijos „grynuoliui“, tipiniu atveju veikiama subtiliau, celofanu apvyniojant tikruosius motyvus, aktyvuojant agentus tik labai prireikus. „Užminuota“ Europa dar ilgai valysis nuo Rusijos įtakos. Tačiau, neabejoju, pavyks detoksikuotis. Svarbu, kad nuodų fabrikėlis būtų sunaikintas ir sustabdyti trisdešimties sidabrinių srautai.
Vienas rusų inteligentas prieš keliolika metų man pasakojo apie tai, kad esą rusai turi ypatingą santykį su duona ir jos tausojimu. Tai yra Leningrado blokados žymė, kai kiekvienas trupinys gelbėjo gyvybes. Nebežinau, kaip šiam pasakoriui sekasi šiandien, tačiau įdomu, ką jis galvoja apie tai, kaip raketų naktinis smūgis sunaikina sunkiai įsivaizduojamą grūdų, paruoštų eksportui Odesoje, kiekį.
Ir nepamirškime, kad bus ir toks laikas, kai padugnės, kurie minta – tiesiogine ar perkeltine prasme – iš Kremliaus rankų, skubės spardyti dabartinio režimo dvėselieną ir vaizduos aršiausius anti-rašistus. Vis gi tikiu, kad gyvenimas galiausiai viską sudėlioja į savo vietas, tad svarbiausia, kad patys nepavargtume atsiminti ir neišvaistytume intuicijos atpažinti tikrus žmones nuo pamėklių.
Svarbu aiškiai pasakyti, kad ta „dvasingoji“, daug iškentusi ir unikaliai gyvenanti Rusija, apie kurią daug metų kalbėta, yra seniai susprogęs balionas. Šiandien šioje teritorijoje vyrauja pagieža, pavydas ir propaganda. Problema ta, kad net jei ir prasidės kokie nors pozityvūs pokyčiai, jie tęsis ilgai ir, kaip jau pabrėžiau, priklausys ne tik nuo pačių rusų, bet ir nuo to, kiek mes visi atsispirsime pagundai „eiti su velniu obuoliauti.“
Ir nepamirškime, kad bus ir toks laikas, kai padugnės, kurie minta – tiesiogine ar perkeltine prasme – iš Kremliaus rankų, skubės spardyti dabartinio režimo dvėselieną ir vaizduos aršiausius anti-rašistus. Vis gi tikiu, kad gyvenimas galiausiai viską sudėlioja į savo vietas, tad svarbiausia, kad patys nepavargtume atsiminti ir neišvaistytume intuicijos atpažinti tikrus žmones nuo pamėklių.
Kol parašiau šį tekstą Ukrainoje žuvo šimtai žmonių, griaudėjo sprogimai ir tęsėsi klaikybės. Tuo pat metu daugybė rusų dalinosi žinutėmis, kaip geriausia nuvažiuoti pailsėti į Krymą. Esą pro užgrobtas Ukrainos teritorijas visai saugu ir keliai geri… Galima aiškinti, kad jie paveikti propagandos, bet čia ne pasaulio vaizdo deformacija, o akivaizdus nužmogėjimas…
Andrius Navickas, Seimo narys
