Pokalbis klostosi Varniūnuose. Sodybą supančių medžių lajos dar pilnos trisdešimtojo gimtadienio šėlsmo, o namo palangėje saldžiai miega maža Upė. Kažkur tarp obelų girdisi vasara su draugais besidžiaugiančios šešiametės Jorės balsas. Mergaitės vardas toks pat, kaip ir jos mamos Norvegijoje, kur gimė Jorė, suburtos liaudies šokių grupės. Kita grupė, tapusi šokio namais PA.SHOCK, suburta jau Lietuvoje. Išbandymą karantinais patyrusio kolektyvo atgimimas susijęs su šokių mokytojos antrosios dukrelės gimimu. Rugsėjui baigiantis Upei bus dveji, o PA.SHOCK penktąjį gimtadienį švęs rugsėjo 8-ąją. Biržų kultūros centre šėls šokių puota su daugybe solenizantų ir juos auginančių bei mylinčių žmonių. Be abejo, ir su pilnutėle sale žiūrovų – juk gimtadienį švenčia čempionų medalius šluojantys maži ir dideli Biržų šokėjai – mokytojos Veronikos Morkvėnaitės-Lansbergienės mokiniai.
– Kažkaip pokalbis ėmė ir „užsivedė“ ne apie būsimą PA.SHOCK, o apie šokių namų įkūrėjos ir vadovės Veronikos gimtadienį. Jis nedidelis, tačiau apvalus, trisdešimtasis. Ar smagiai šventėte?
– Labai. Esu trečiasis, vyresnius sesę Justiną ir brolį Igną turintis vaikas, kurio gimtadienis būdavo akcentuojamas. Gal dėl to, kad gimiau vasarą? Kai atsirado mano vaikai, visi akcentai persikėlė į jų šventes. O dabar nutariau švęsti, pasidaviau gimimo dienos laukimo ir kūrimo jausmui…
– Kur pažymėta toji iškilminga proga, kokie muzikantai ir svečiai apsilankė?
– Viskas vyko čia, Varniūnuose, mūsų namų kieme. Pasikvietėm mano mamytės naują grupę „Muzikinis atvirukas“, draugų, giminių. Be abejo, buvo mano seneliai – Ona ir Erminas Edvardas Gasiūnai, bobutė Zinaida Morkvėnienė. Šventės visada svarbios mano abiem močiutėms – jos susideda plaukus, pasipuošia.
Šventėm tą dieną, kai vyko koncertas Kilučių pusiasalyje – tai kovojom su jais dėl eterio (juokiasi – red.).
– Jūsų kompanija – neginčytinai atspari konkurencijai. O pasiruošimas gimtadieniui sunkus buvo?
– O taip! Mamytė Loreta visą aplinką tvarkė, ravėjo, Gailius (Veronikos vyras – red.) laidus tempė, daiktus nešė, skyles gręžė, lemputes kabino ir t.t. Daug judėjimo buvo.
– Meniškoji mamytė Loreta moka ravėt?
– Pasirodo, moka. Kai mama tame bute gyvena, į sodą nebeina, tai atvažiuoja pas mane tvarkos padaryt! Ji dažnai būna ir su vaikais.
– O tėvelis Virginijus, kurį vadini geriausiu pasaulyje tėčiu, vis dar išvažiuoja dirbti į užsienį?
– Išvažiuoja – ir dėl to man dar visą laiką labai liūdna. Skaudi tema. Jau 23 metus išvažiuoja, grįžta, o aš jį išleisdama vis bliaunu. Tėtukas yra ir nuostabus senelis. Jam tai tiesiog duota – galėtų niekur nedirbti ir būti senelis profesionalas.
– Ar praūžęs jubiliejinis gimtadienis neužgožė PA.SHOCK šventės laukimo?
– PA.SHOCK gimtadienis svarbesnis – jis liečia daugybę žmonių. Vien šokėjų skaičius sukasi apie šešias dešimtis. O kur dar jų artimas ratas – tėvai, broliai, seneliai…
– Užkūrėt šitaip išaugusį šokio viesulą…
– Norinčių šokti būtų ir daug daugiau – tik neturiu sąlygų, kur su jais galėčiau treniruotis. Būtų gera turėti erdvią salę – savus šokio namus, iš kurių niekas negalėtų išvaryti… Tačiau tokias patalpas Biržuose rasti – sunki užduotis. O ir nuomos kainos panašios į didmiesčių. Negaliu už salės nuomą mokėti tūkstančio eurų.
– Aiškus žinojimas, kad nori šokti ir kitus šito mokyti, šokio edukologijos studijos universitete, diplomas, išvykimas į užsienį, ten suburtas šokių kolektyvas… Kas lėmė sprendimą grįžti?
– Į Norvegiją, kur dirbo mano tėtis, išvažiavau besilaukianti. Jorė gimė Norvegijoje. Ten, kur gyvenome, buvo labai gražu – fiordai, kalnai… Buvo gerai, tačiau aš žiauriai norėjau namo. Verkdavau, telefono ekrane žiūrėdama į pušynėlį, prie kurio augau, Apaščią. Grįžome vasarą, kai Jorei buvo metukai. Rudenį pradėjau dirbti „Atžalyno“ mokykloje. Dabar labai juokingas atrodo mano, „piemenės“, rašytas laiškas mokyklos direktoriui, kad norėčiau dirbti šokių mokytoja… Ir direktorius atsiliepė! Sakė, atvažiuokit. Tada, 2018-aisiais, prasidėjo mano darbas mokykloje ir bandymas rinkti norinčius mokytis šokti. Žiauriai esu dėkinga, kad „Aušros“ mokykla rado mums kampelį bendrabutyje.
Pirmieji metai – nieko gera. Trūko patirties, mokėmės visi – aš, vaikai, jų tėvai. Šokėjų iš pradžių buvo daug – gal šimtas. Užėjus karantinui liko viena grupė – dvidešimt vaikų. Totalus bankrotas. Man buvo gėda imti pinigus už nuotolines šokių pamokas. Po vieno karantino sekė kitas. Bankrotas ištiko ir finansiškai, ir kūrybiškai.
– Kas nutiko, kad įvyko toks ryškus „prisikėlimas“?
– Tai nutiko gimus Upei. Praėjus dviem mėnesiams supratau, kad reikia šokti. Pasikviečiau aštuonias mergaites, kūrėme naują šokį, kada jau Upė leisdavo… Po truputį surinkau senąją komandą, užbaigėme šokį, išvažiavome į konkursą. Jame – pirmoji vieta ir laimėtas Grand Prix! Pastarasis apdovanojimas – ypatingas įvertinimas, pripažinimas stipriausiu iš visų renginio dalyvių. Gal pusę metų negalėjome patikėti, kad laimėjome, kol negavome lentelių su teisėjų vertinimais.
Tada jau prasidėjo dalyvavimas įvairiuose čempionatuose, kuriuose pelnėme prizines vietas. Kilo turbo pasitikėjimas savimi – metukų Upę išleidau į darželį, aš grįžau dirbti į mokyklą, grįžo visos PA.SHOCK grupės.
Griebėme jautį už ragų – atradau, ko mums reikia, ėmėme mokytis šokio tikslumo, apšilimo metu dirbome su kardiopratimais širdžiai, raumenų ir atminties stiprinimu. Tokiu intensyvumu besitreniruojant čempionate net neuždūsti…
Absoliutus „nušvitimas“ – suburta suaugusiųjų komanda. Penkiolika žmonių, kurių amžius 20 – 55 metai. Dabar iš viso turiu penkias komandas.
– Veiklą koregavo ypatingos aplinkybės, tačiau nieko nekalbėjom apie mecenatystę…
– Gailius. Jis yra mano geriausias draugas, ne tik vyras. Be jo nieko iš mano veiklos nebūtų. Kas būtų su vaikais? Jis padeda be jokių problemų, be žodžių. Štai ir dabar spaudžia „gazą“, kad spėtų grįžti ir išleisti mane į repeticiją. Būna, kad su Upe ant rankų jis kartais važiuoja ir į darbą… Gailius – profesionalus archeologas, verdantis „Dundulio“ alų ir skanią girą. Jie ten visi tokie – barzdočiai (juokiasi – red.).
Mes abu su Gailiumi norėtume dar vieno kūdikio. Bet sakau, kad dar reikia palaukti, kol gimnaziją baigs mano išauginta šokėjų grupė.
Mecenatais drąsiai galiu vadinti su vaikais dažnai būnančią savo mamytę ir, be abejo, moksleivių tėvus. Juk jie moka už pamokas, pagal išgales rūpinasi vaikų užsiėmimui būtinais dalykais. Tiesa, pirmą kartą išdrįsau prašyti rėmimo PA.SHOCK gimtadieniui. Gimtadienis bus suneštinė vaikų ir tėvų šventė.
– Šventės kūrimas – taip pat darbas. O kas būtų tikra mokytojos Veronikos prabanga?
– Pamiegoti bent jau tris naktis iš eilės. Ir kad ryte niekas netampytų už plaukų. Apie atostogas net negalvoju – prie jūros vaikai irgi lipa ant galvos…
– Blogiausia savo savybe vadintumėte…
– Kantrybės trūkumą. Tos, kurios privalau turėti ir turiu dirbdama su kitais vaikais, tačiau taip išsekinu jos atsargas, kad nebelieka namams. Dėl to kenčia vaikai ir Gailius.
– Abi jūsų dukros auga šokėjėlės?
– Jorė šoka, Upė – ne. Ji dainuoja. Leidžia manyti galimai turinti gal net absoliučią klausą. Galbūt įtakos turi muzikalios Gailiaus šeimos ir mano tėvų genai.
Jorė – močiutės Loretos artima siela. Abi persirenginėja, staiposi prieš veidrodį ir pan. Jos yra damos. Net ir šokiai joms abiem artimi. Gal Jorė išpildys svajonę močiutės Loretos, kuri buvo įstojusi į M. K. Čiurliono meno mokyklą ir troško šokti baletą?
– O kas šokiui įkvėpė jus?
– Mokiausi judesių iš muzikinių klipų. Pati nežinojau, ką šoku, tačiau mano judesį pamačiusi Dovilė pasakė, tu gerai varai, atvaryk į Kultūros namus, kur mes treniruojamės šokti breiką. Buvau septintokė, kultūros namuose sutikau breikerius Marių, Artūrą, Paulių ir jau 11 klasėje šimtu procentų žinojau, ką baigusi gimnaziją darysiu. Įstojau į pedagoginį universitetą mokytis šokio edukologijos. O iki šiol breiką šokantis biržietis Marius Šernas to moko ir kitus. Neseniai Biržuose hip hop šokių kovų renginyje su žvaigžde Nika pasirodęs teisėjas biržietis Arijus Balčiūnas buvo Mariaus mokinys.
– Pabaigai – apie įkvepiančius namus ir juos kuriančių žmonių santykius. Kaip jums abiem sekasi tuose Varniūnuose, grįžus iš šokių ir futbolo aikščių, treniruočių bei kovų? Jūros spalvos fortepijonas ir įspūdingų medžių bei sodo žaluma už lango tarsi jungia dvi skirtingas sielų erdves…
– Būna visko – kartais net negalime susitarti, ką žiūrėti per televiziją. Vienas žiūri daug sporto, kitam įdomūs kiti dalykai. Tačiau vienas kitam nusileidžiame – pažįstami mes seniai, esam išgyvenę įvairių bendravimo ir santykių patirčių, branginame tai, ką dabar turime. O dėl gyvenimo kaime, tai Gailius labai norėjo namo, vaikščiojimo basomis… Dabar turime tuos namus kažkaip lipdyti, lopyti… O vidaus interjeras – mano kūryba. Gailius – daugiau vykdytojas. Viską daro labai kokybiškai, atsakingai. Man labai norisi, kad viskas vyktų greičiau, tai kartais pati ir kalu, ir dažau… Tvarkymasis namie – mano hobis. O valgio gaminimo dar tik mokausi…
Aš augau šeimoje, kurioje maitinomės principu: „Ką randi šaldytuve, tą ir valgai“. Pas Gailių – ir pusryčiai, ir pietūs, ir vakarienė. Visai didelei keturių vaikų šeimai. Gailiaus mama Edita – puiki šeimininkė. Ir šeimos baliams vaišes ji su savo mama ruošia, patiekalus gamina. Man iki Editos – labai toli, tačiau stengiuosi. Man pavyzdys yra ir Gailiaus šeimos pagarba vienas kitam, mokėjimas saugoti pagarbias ribas santykiuose su kitais žmonėmis.
– Ar santykiuose su artimaisiais labai svarbu mokėti apie jausmus kalbėti žodžiais?
– Manau, kad taip. Tačiau ne visiems tai duota. „Nesvarbu, kad nepasakau, bet tu ir taip žinai, kaip aš tave myliu“, – sako man bobutė Zinaida, tėčio mama. Tėtis pagyrimais taip pat labai santūrus. „Gerai atrodo“, – įvertina mano kurtą šokį. Tai jau daug. Bobutė Zina, tėtukas ir aš – panašūs. Mes turbo mylintys, bet nepasakantys. Kitokia yra mano mamytė, saulytėmis, meilėmis artimus vadinanti. Aš – į tėtuką.
– Kalbėtis namuose, kuriuose daug šilto ir paprasto tikrumo buvo gera. Triukšmingoje kasdienybėje tai irgi prabanga, už kurią esu dėkinga.
