Esame vabalninkietės, senyvo amžiaus, bebaigiančios praeiti savo gyvenimo atkarpą, išgėrusios ir saldžiausią, ir sūriausią, ir karčiausią gyvenimo taurę, mačiusios šilto ir šalto, išbraidžiusios šaltojo Sibiro taigų tolius, po 9-erių tremties metų sugrįžusios į tokio pat šalčio sukaustytą savo šalį ir joje praleidusios didžiąją savo gyvenimo dalį – pragyvenusios keletą dešimtmečių, netekusios mokslo, savo artimų žmonių, šviesios vaikystės, o šiandien besiklausydamos diskusijų apie gatves ir jų pavadinimų keitimą, sekdamos spaudoje straipsnius šia tema, mes, dvi seserys Sribikaitės – Emilija Urbonienė ir Janina Petrėnienė, – pasišovėm parašyti savo pastebėjimus į „Šiaurės rytus“. Mat mus nustebino ir suglumino žinia, kad vabalninkiečiai nenori keisti Salomėjos Nėries gatvės pavadinimo net ir gerai žinodami, kokios „šlovingos“ poetės vardu ji pavadinta. Mums tai naujiena.
Kodėl turim gerbti ir garbinti tautos skriaudikus? Mes jų neliečiame – tegul sau gyvena su savo sąžine. Juos teis Dievas, o ne mes. Ir Salomėją Nėrį palikime ramybėje. Bet Stalino saulės iš Maskvos į Lietuvą nešėjos vardu pavadintoj gatvėj nenorėtume gyventi.
Brangieji, laikas bėga greit, metai veja metus… Įvykiai, datos nusėda į mūsų sąmonę. Bet ar galim pamiršti tą laikmetį, kai į mūsų šalį atėjo raudonasis maras, raudonas monstras ir naikino tautą, kiek tik galėjo? Žudė, trėmė, be kaltės kišo brolius į kalėjimus, grūdo į sovietinius lagerius, jos gyventojus naikino ugnimi, šautuvo galia… Daugeliui atėmė namus, laisvę, Tėvynę. Iš vaiko rankučių išplėšė knygą, išgrūdo vos užsimezgusioj vaikystėj į neaprėpiama Sibiro taigų plotus.
Ar taip lengvabūdiškai galim pamiršti tuos tautai pražūtingus metus? Juk kiek ugnimi – gaisrais sunaikinta sodybų… kiek išskirta per privartą šeimų… kiek pražudyta talentų… vaikučiams atimta tėvų…
Mes nesakome, kad reikia keršyti ar kitaip kenkti. Mes tik sakome: nereikia pamiršti ar iškreipti istorijos. Tai kodėl turim gerbti ir garbinti tautos skriaudikus? Mes jų neliečiame – tegul sau gyvena su savo sąžine. Juos teis Dievas, o ne mes. Ir Salomėją Nėrį palikime ramybėje. Bet Stalino saulės iš Maskvos į Lietuvą nešėjos vardu pavadintoj gatvėj nenorėtume gyventi. Tokių skaudžių to meto prisiminimų ir taip per akis. Užtenka prisiminti, kokiu keliu eidama ši poetė kūrė tuos garsius eilėraščius.
Įsijauskime į gerb. kunigo rolę – jo jaunystė bėga tarp visų mūsų, kurie dar ir šiandien trypia tiesą, mindo su purvais. Protingam, teisingam žmogui tai žinoti be galo sunku, o dirbti – tuo labiau.
Mes šią poetę gerbdami, ją užtardami nuvertiname save ir savo tautą, nuvertiname iki begalybės. Juk nesame tokie bukagalviai asilai, kad neprisimintume istorijos. Gal mes jos tik nenorim prisiminti? Juk ji skaudi ir nepateisinama! Nepateisinama kaip ir šiandieninis Rusijos sukeltas karas Ukrainoje. Juk ten invazija tos pačios agresorės! Žūsta žmonės, jie skęsta ašarose ir skausmo liūne… tai ar jų skausmas kitoks? Gal, žmogau, tau pačiam to skausmo neteko išgyventi, bet tavo giminėj tikrai tas buvo…
Ir šiandien nebūtų gal taip skaudu, jei negirdėtume kaltinimų vienam ar kitam. Jau girdim – ne vienas meta rūstų, ugningą žodį gerb. Bažnyčios klebonui. Girdi, tai jis pirmas užvirė gatvių keitimo košę, kurią srėbs visas Vabalninkas…
Ne, brangieji! Jis tas, kuris TIESAI pažiūrėjo į akis! Jis tik tas – kuris mums, užmiršusiems savo istoriją ar nenorintiems jos prisiminti (nes ji be galo skaudi), priminė: tiesa privalo būti atstatyta. To padaryti sovietmečiu negalėjome, dabar to nedaryti būtų nusikaltimas. Sovietmečiu MELAS ėmė viršų ir klestėjo, dabar to neturi būti! Tad įsijauskime į gerb. kunigo rolę – jo jaunystė bėga tarp visų mūsų, kurie dar ir šiandien trypia tiesą, mindo su purvais. Protingam, teisingam žmogui tai žinoti be galo sunku, o dirbti – tuo labiau.
Gal kai kam norisi susigrąžinti praeities laikus ir toliau šlovinti juos (o tokių dar ir šiandien apstu!), bet mes aiškiai ir atvirai sakom: gera tuomet buvo tik „saulės“ nešėjams, keliaklupsčiautojams, Tėvynės padugnėms ir išdavikams, žemai lenkiantiems galvas dėl gerų darbo vietų, postų, dėl išgarsėjimo… O daugumai tai buvo skausmo, ašarų, siaubo metai. Juk buvome persekiojami ir po tremties.
Tegul nors dabar Vabalninko gatves puošia dorų, garbingų žmonių pavardės.
Toli pavyzdžių nereikės ieškoti, kai visi žino, kaip mus sekė net į bažnyčią einančius. Patekdavo į juodus sąrašus mūsų vaikai. Juos kviesdavo pas mokyklos direktorių aiškintis. Laimei, Vabalninko mokyklos direktorius buvo protingas žmogus. Viena kita mokytoja buvo linkusi tą daryti. Net perspėjo – tavo dukrai mažinsim pažymį už elgesį, nebeleisk jos į bažnyčią. Atsakiau – to nebus, mūsų vaikai ėjo ir eis į bažnyčią. Na ir ką – už elgesį ketvertas. O tai reiškė, mergyt, tau į mokslus kelias uždarytas!
Tai gal nors po daugelio slogių dešimtmečių atsitokėkime. Tegul nors mažytė kruopelytė tiesos grįžta į mūsų miestelį, į mūsų sostinėlę. Tegul nors dabar Vabalninko gatves puošia dorų, garbingų žmonių pavardės.
Emilija Urbonienė ir Janina Petrėnienė, Ramongaliai
