Yra tokia teorija, kad kai mūsų protėviai išlipo iš medžių, jie nelabai žinojo, ką veikti. Vieni šiaip sau bimbinėjo, kiti gi iš nuobodulio bandė kažką daryti, krapštyti ar konstruoti. Pirmieji sėkmingai nunyko, o iš tų veikliųjų kildinama dabartinė žmonija. Esą darbas sukūrė žmogų. Sovietiniai marksizmo leninizmo ideologai dar pridūrė, jog darbas yra pirminis žmogaus poreikis. Visiškas kliedesys, bet pateisina priverstinį darbą.
Vis tik dirbti reikia, nes labai norisi duonos. Ir šio bei to prie jos. Bet darbą reikia branginti, godoti ir saugoti, nepulti prie jo kaip akis išdegus.
Ši pamokanti istorija atsitiko Papilio seniūnijoje. Yra žmonių, kurie pirma nori duonos, o tik paskui darbo. Tokiems paprastai skiriama pašalpa. Bėda ta, kad gavę išmoką neretai apie darbą jie pamiršta.
O buvo taip, anot klasikės. Dar kovo mėnesį seniūnas Renas Čygas paprašė vieno vaikino iš Satkūnų kaimo šiukšleles pakelėje surankioti. Kelias Biržai – Rokiškis per seniūnija eina, negražu, kad visokie popierėliai pakelėje voliojasi, seniūnijos reitingus žemina. Pašalpėlę, gerbiamasis, gavai? Gavai. Tai dabar už tai šiukšleles laisvalaikiu kiek parankiok.
Laikas bėgo kaip vanduo, mėnuo kaipmat pralėkė. Žiūri seniūnas, kad tų popierėlių reprezentacinio kelio šalikelėse nė kiek nesumažėjo. Skambina tam berneliui, klausia „kū tuje“ ir ko šiukšlių darbadienių nevykdai. Anas guodžiasi, kad dviratukas jam sulūžo, o kaip be dviratuko jis kelią tolimą pasieks. Čia ne pas kaimyną užsukti, čia kilometras ne vienas reikia numinti. Va susiremontuos žmogus techniką, tuomet kaip vėjas į darbą skries.
Supranta seniūnas, kad technika genda, todėl dar mėnesį kantriai laukia. Nesulaukęs bernelio prie kelelio, vėl skambina. O šis pyksta, jaučiasi įžeistas. Jis ne koks pažadukas, jis savo pareigą atsimena, žino, ką padaryti turi. Bet tokiam žygiui reikia laiko pasiruošt morališkai ir kūniškai, negali taip akis išvertęs į šalikelę pulti.
Susigėdo truputį seniūnas, kad žmogui su savimi dirbti sutrukdė. Luktelėjo dar mėnesėlį. Bet čia auksinė seniūno širdis neišlaikė – paskyrė šiukšlių rinkimo projekto vadovu kitą iš to paties kaimo specialistą, irgi pašalpėles gaunantį.
Dabar jau seniūnui skambina subjuręs pirmasis vaikinas. Kodėl tu, valdžios žmogau, iš manęs darbą atimi? Kitam užduotį atiduodi, o aš tau per prastas? Aš gi darbo neatsisakiau, jau beveik pasiruošęs buvau. Išrūgojo seniūną vyras ir ragelį padėjo teisuolio mostu.
Liko seniūnas moraliai sugniuždytas prie didelio kelio šiukšlėmis nusėta šalikele. Nei pirmas, nei antras rinkikai nesirodo. O juk kaltas tai jis, seniūnas. Per mažai jautrumo žmonėms, taip darbą saugantiems ir branginantiems, kad net prisiliesti prie jo nedrįsta, parodė. O dar sklinda gandai, esą apie baisų keršto planą seniūnas prasitaręs. Pašalpų nebeduoti ketina, žvėris. Tai kaip pas tokį gali eiti šiukšlių rinkti?
