/ asmeninio archyvo nuotr.
Jau esu rašęs, kodėl su nerimu laukiu XX Vyriausybės. Tačiau, jei kas nors man būtų pasakęs, kokiame purvyne murkdysimės, praėjus mėnesiui po ministrų priesaikos Seime, nebūčiau patikėjęs. Tiesą sakant, nebūčiau patikėjęs ir tuo, kad, praėjus metams po Seimo rinkimų, prasidės politikų puolimas prieš už mus visus kovojančios Ukrainos vėliavą.
Tai, kas vyksta, mano įsitikinimu, yra Orumo revoliucija, kurios itin reikėjo valstybėje, pavargusioje nuo ciniškos ir savanaudiškos politikos.
Susidaro įspūdis, kad gyvename pagreitinto politinio degradavimo tikrovėje. Vilties man teikia tik tai, kad politikų bepročiavimas pažadino pilietinę visuomenę. Panašu, kad matome naujo piliečių Sąjūdžio daigus. Svarbiausia, kad aktyviai protestuoti pradėję kultūrininkai tikrai nėra kurios nors politinės jėgos projektas. Tai, kas vyksta, mano įsitikinimu, yra Orumo revoliucija, kurios itin reikėjo valstybėje, pavargusioje nuo ciniškos ir savanaudiškos politikos. Nuoširdžiai sveikinu tai, kad mezgasi pilietiniai solidarumo ryšiai tarp kultūrininkų, žemdirbių, švietimiečių.
Per pirmą naujos Vyriausybės darbo mėnesį netekome dviejų ministrų ir iš valstybinių institucijų pradėtos šalinti kovojančios Ukrainos vėliavos, o valdančiojoje koalicijoje esančios partijos pirmininkas paskelbė apie žydų sąmokslą ir net įvardijo menamą jo iniciatorių.
Primenu, kad viskas prasidėjo nuo to, kad nesibaigiant galimo piktnaudžiavimo istorijomis, buvo priverstas pasitraukti premjeras Gintautas Paluckas. Politikos ekspertai prabilo apie socialdemokratų krizę, kuri esą net gali padėti šiai partijai apsivalyti ir atsitiesti. Tačiau socialdemokratai pasuko kitu keliu – jie, daug kam netikėtai, pasiūlė Ingos Ruginienės kandidatūrą vadovauti Vyriausybei, tikėdamiesi, kad jos šypsena ir energija kompensuos dalykinių žinių ir patirties trūkumą.
Beje, negali nestulbinti tai, kaip ponia Inga, pradėjusi nuo pažado, kad jai padės pati profesionaliausia komanda, per mėnesį išdalino visą tuziną pažadų „užmesti akį“ į probleminėmis tapusias ministerijas ir padėti ministrams darbuotis. Tiesą sakant, visiškai nesupratau ne tik to, kaip premjerė gyrė Ignoto Adomavičiaus kandidatūrą į kultūros ministrus, bet ir to, kad ji tvirtino, jog teiks jam pagalbą. Pala, o ji bent kiek susigaudo kultūros politikoje?
Per pirmą naujos Vyriausybės darbo mėnesį netekome dviejų ministrų ir iš valstybinių institucijų pradėtos šalinti kovojančios Ukrainos vėliavos, o valdančiojoje koalicijoje esančios partijos pirmininkas paskelbė apie žydų sąmokslą ir net įvardijo menamą jo iniciatorių.
Jau po savaitės ministrė trankė kumščiu į stalą ir neva ryžtingai atleido savo pasiūlytą ministrą. Pažadėjo netrukus surasti kitą. Vis dar ieško. Gal kada nors atras, nors po to, kai ji paskelbė, kad jokio skirtumo, kada beriama druska į sriubą, kai paaiškėjo, kad Dovilė Šakalienė teisėtai nerimavo dėl lėšų krašto apsaugai biudžeto projekte, nenustebsiu, jei ministro nebus dar ilgai. Nėra žmogaus, nėra problemos.
Krašto apsaugos ministrė D. Šakalienė taip pat buvo atleista nedvejojant. Šioje Vyriausybėje nereikia žmonių, kurie kelia nepatogius klausimus. Tikrai nesakau, kad ponia Dovilė buvo puiki ministrė, tačiau visos ministerijos problemos, apie kurias dabar kalbama, tikrai buvo žinomos ir prieš mėnesį, kai buvo tvirtinama naujos Vyriausybės sudėtis.
Labai norėčiau, kad taip pat aistringai ir operatyviai premjerė reaguotų ir į koalicijos partnerių (E. Žemaitaičio ir I. Vėgėlės) pradėtą puolimą prieš Ukrainos vėliavą. Ji esą kelia grėsmę mūsų valstybės suverenitetui. Taip, teisingai supratot, ne tai, kad „koloradines vėliavėles“ mėgstančios partijos atstovei atiduota Teisingumo ministerija, ne tai, kad torpeduojami energetinę nepriklausomybę užtikrinantys projektai ar „maklės“ daromos biudžeto projekte, kelia pavojų, bet drąsiai savo kraują liejančios, taip pat ir už mus, tautos vėliava.
Prisipažįstu, premjerės žodžiai apie biudžetą, kaip sriubą, man įstrigo. Užpuolė įkyrūs klausimai – ko dar ten pridėta?
Ar druska nebandoma paslėpti to, kad viralas ne tik prisvilęs, bet ir iš produktų, kurių galiojimas seniai pasibaigęs?
Šiandien aš visiškai nepasitikiu Ponia iš Turniškių. Tiek nepasitikiu, kad vis pagalvoju apie kiekvieną jos sprendimą, pasisakymą, ar jie tikrai nekelia pavojaus valstybei.
Kai ponią Ingą nominavo į Vyriausybės vadoves, pasitelkiau Tomo Akviniečio pagalbą, kuris tvirtino, kad geriau nusivilti, galvojant apie žmogų per gerai, nei nepelnytai nuvertinti gerą žmogų. Gal tai, kad ji naujokė politikoje, reiškia, kad ji turi imunitetą tiems demonams, kurie labai greitai pasireiškia politiniame veikime? Gal ji nėra arogantiška ir hiperambicinga, bet labai geranoriška ir pilietiška, tačiau tik nemoka to išreikšti? Pagaliau, juk kiekvienas politikas nori, kad vėliau būtų prisimenamas su pagarba.
Tačiau ponia, regis, padarė viską ir labai greitai, kad visos mano pastangos būti geranoriškam išsisklaidė kaip rūkas. Ponia Ambicija premjerės asmenybėje jau seniai išstūmė visus kitus dalykus. Niekaip neapsiverčia liežuvis I. Ruginienės pavadinti valstybininke.
Nepasitikėjimas yra bjaurus dalykas. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad galiu pasitikėti bent vienu premjerės žodžiu. Net ir tada, kai ji kalba apie, regis, jai pažįstamą socialinę sritį… Galiu tik pasakyti, kad, jei niekada ne vėlu druskinti sriubą, tai nevėlu ir net privalu mokytis, jei tau buvo suteikta atsakomybė už tai, ko visai neišmanai.
Prisipažįstu, premjerės žodžiai apie biudžetą, kaip sriubą, man įstrigo. Užpuolė įkyrūs klausimai – ko dar ten pridėta? Ar druska nebandoma paslėpti to, kad viralas ne tik prisvilęs, bet ir iš produktų, kurių galiojimas seniai pasibaigęs?
Tai skausmingas įrašas. Lietuvoje yra daugybė darbų, kuriuos galėtume nuveikti sutelktai. Man iš tiesų patinka apie žmones galvoti pozityviai. Labai norėčiau, kad įvyktų kažkas neįtikėtinai puikaus ir ponia I. Ruginienė atsiskleistų naujoje šviesoje. Tikiu, kad kiekvienas žmogus yra Dievo šedevras ir kiekvienas turi nuostabių turtų – tik, gaila, dažnai jie taip giliai paslėpti, kad net pats žmogus jų nepažįsta ar nevertina. Tačiau šiandien aš visiškai nepasitikiu Ponia iš Turniškių. Tiek nepasitikiu, kad vis pagalvoju apie kiekvieną jos sprendimą, pasisakymą, ar jie tikrai nekelia pavojaus valstybei.
– Andrius Navickas –
