Prasidedant Biržų miesto šventei – pokalbis su legendine Lietuvos daugiakovininke, ketverių Olimpinių žaidynių dalyve, Atėnų olimpinių žaidynių vicečempione ir Londono žaidynių bronzos medalininke, daugkartine Lietuvos čempione, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi apdovanota Austra Skujyte. Biržuose užaugusiai gydytojos Augustinos ir dailininko Egils Skujų dukrai kone pačiose gimtadienio išvakarėse rytoj bus įteikta neeilinė dovana – gimtojo Biržų krašto garbės piliečio vardo regalijos. Dovana pasirūpinta dar šių metų balandį, kai Savivaldybės taryba Garbės piliečio vardą Austrai Skujytei suteikė už pasiekimus ir nuopelnus Lietuvos sporto istorijai, Biržų krašto bei Lietuvos garsinimą visame pasaulyje, rodomą įkvepiantį sąžiningo, garbingo ir kilnaus sportinio elgesio pavyzdį, rūpinimąsi Biržų krašto ateitimi.
– Pasididžiavimo 2004 metais jūsų pelnytu olimpiniu sidabru banga, užliejusi visą Lietuvą, pasiekė ir Biržus. Žmonės plūdo į jūsų sutiktuves. Tai, kas vyko aikštėje prie dabar jau buvusio kino teatro „Širvėna“, buvo panašu į emocijų jūrą. Gėlės, linkėjimai, šampanas, šypsenos ir džiaugsmo ašaros… Visi norėjo būti arčiau, fotografuotis ar bent jau „patekti į kadrą“. Tada buvote 25-erių. Kokias išgyventas emocijas menate iš tos dienos Biržuose, praėjus 21 metams?
– Viską menu. Sutikimas prie miesto ribos, kai lydimi policijos ekipažo su švyturėliais atvažiavome į Biržus. Jau Vilniaus aerouoste manęs laukė specialiai atvykęs Biržų autobusiukas, kuriuo važiavo tėvai, broliai, treneris Vytautas Klemka. Aerouoste – daug žmonių, surengta spaudos konferencija. Supratau, dėl ko norėjo perspėti kartu grįžęs olimpietis Virgilijus Alekna, bandęs paaiškinti, kas manęs laukia. Pats, toks mažakalbis, sakė, kad pagalvočiau, ką sakyti susirinkusiųjų miniai… Suvokiau, jog kažkas bus, bet kaip šitaip…
O tai, kas vyko gimtuosiuose Biržuose, man buvo tikras wow! Pilna aikštė matytų ir nematytų žmonių, kažkas dovanoja meškiuką, žaislus. Gavau didelę taurę, kurią iki šiol turiu. Nors bėgant laikui daugėjo laimėjimų, o keičiant gyvenamąją vietą taurės pamažu traukėsi į atokesnę vietą, ta Biržuose gautoji taurė visada yra šalia. Turiu ir Zenono Meškausko dovanotas nuotraukas.
Nepamirštamas tas vaizdas su gėlėmis. Namuose – masė žiedų, juos tvarkė ir rūšiavo mama…
– Biržai jus matys ant Garbės piliečio pakylos. Ne tik už sportą – už gyvenimo pavyzdį. Ar nuo tos dienos praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams atpažįstate savyje tą sidabro medaliu pasipuošusią merginą, kuri iš išvaizdos beveik nepasikeitusi.
– Manau, kad mažai pasikeičiau, bet dėl to galima diskutuoti (juokiasi – aut.)
Kalbant apie pasikeitimą, tai jis įvyko lyg kažkoks vienos dienos virsmas. Vieną dieną tu nežinomas, o kitą… Toji atsiradusi atsakomybė vis tik yra nemaža, kai turi reprezentuoti ne tik save, bet savotiškai ir Lietuvą. To manyje iki šiol likę – jaučiu atsakomybę. Ypač būnant Lietuvoj. Užsienyje tu esi eilinis, o čia yra kitaip. Aišku, manęs daug kas iš jaunesnių dabar jau nepažįsta, tačiau ir prabėgus daug laiko atsakomybė vis tiek yra. Bet manęs tai netrikdo. Man tai nereiškia, kad dabar visą gyvenimą turėčiau elgtis kitaip, negu kad elgčiausi, jei nebūčiau žinoma.
– Toji šlovės sukelta banga ritosi per jūsų gyvenimą, nešdama ne tik laimėjimų, bet ir daugybę išbandymų. Ar sunku buvo išgyventi fizinius ir emocinius „atoslūgius“? Ypač po nesėkmės Londono olimpiadoje, kai jūsų, ilgą laiką atsilikusios tik nuo čempione tapusios britės J. Ennis, jėgas išsekino dopingo kontrolieriai?
– Po Londono olimpiados ilgai negalėjau atsigauti… Negalėjau girdėti apie Londoną – man buvo žiauriai sunku. „Mes irgi verkėme“, – ne sykį teko girdėti iš žmonių. Iš tokių, kurie manęs net nepažįsta, tačiau kurie taip pat išgyveno, tarsi ten buvę ir matę… Man buvo labai bloga – tikras emocijų spektro kratinys „nuo – iki“. Tačiau pabaiga visai netikėta gavosi.
– 2018 metais jums buvo įteiktas Londono olimpinių žaidynių bronzos medalis. Olimpinį bronzos medalį iškovojote diskvalifikavus antrąją Londone jus „pranokusią“ varžovę. Tas netikėtumas atnešė džiaugsmo?
– Taip, žinoma. Nors viskas pavėluota. Aš prieš tuos 800 metrų bėgimą kažkaip tikėjausi, kad man tose varžybose pavyks pasiekt Lietuvos rekordą. Kaip jau ten bus su medaliais, galvoju, priklausys nuo kitų, bet Lietuvos rekordas bus mano paguodos prizas.
Tačiau man pritrūko 5 taškų ir net paguodos prizo nepasiėmiau. Bet paguodos prizas atėjo po 6 metų. Gyvenimas įdomiai susidėliojo. Tikra jausmų pakalnė.
Keturios mano gyvenime olimpiados – ir visos be galo skirtingos. Ir patirtos emocijos jose, atrodo, aprėpiančios viską, kas gali nutikti. Nuo visiško varžybų nepabaigimo iki pergalės.
– Tačiau sunkiausia vis tik buvo Londone?
– Pekinas (2008 metų Olimpinės žaidynės) nelabai smagus buvo, kai šuoliuose į tolį tris kartus peržengiau lentelę. Pekine aš nepabaigiau varžybų. Tačiau jau ramiau kažkaip viską perėjau, nes tais metais tiek daug visko buvo. Ir su peties skausmu problemos, ir ietį mėtyti buvo labai sunku.
O lentelės peržengimas ir pasitraukimas iš varžybų reiškė, kad nebereikės mest ieties, nebereikės kentėt.
Na, ir nebereikės bėgt tų aštuonių šimtų. Aišku, blogai, kad nebuvo rezultato, bet kažkaip nebuvo taip sunku. 2012-aisiais Londonas „perspjovė“ viską.
– Esate su jaunaisiais daugiakovininkais dirbanti trenerė, treniravimo sistemų magistrė…
– Pasikeičiau tą savo amerikietišką bakalaurą į lietuvišką magistrą. Dabar ir doktorantūroje ketvirtus metus studijuoju. Penkti metai – baigiamojo darbo apsigynimui. Mano buvęs treneris šviesaus atminimo Aleksas Stanislovaitis labai svajojo apie sistemą, kuria būtų galima „užtempti“ sprinterius, kad jie bėgtų greičiau. Mes tą sistemą „Alex7“ įgyvendinom jau po trenerio mirties. Dabar ši sistema – mano mokslinio darbo tema. Žodžiu, darau mokslą su ta įranga. Mes vieni kitus užtempinėdavome su guma ir tai nėra saugiausias dalykas.
– Jūsų vyras Valdas Grigaliūnas – Kauno technologijos universitete dirbantis mokslų daktaras. Būsite mokslininkų šeima?
– Ir aš judu ta mokslinio kelio kryptimi – bandau vyrą pasivyti juokiasi – red.). Jo sritis – mechatronika (sinergetinė mechaninės inžinerijos, elektronikos, kompiuterių ir valdymo sistemų kombinacija). Man šis laikas labai sudėtingas: universitetas, treniruotes reikia vesti ir ketvirtokui sūnui dėmesio skirti. Jis išėjo į pirmą klasę, man buvo pirmieji metai magistrantūroje.
– Kuo labiausiai džiugina vienuolikmetis sūnus Jokūbas? Kokius savo charakterio bruožus jame atpažįstate? Ar jis ir mokslo pasaulyje besidarbuojantis sūnaus tėtis draugauja su sportu?
– Jokūbas ir muzikos mokykloje ketvirtus metus pianino klasę lanko, ir krepšinio treniruotes. Aš tai nieko, susijusio su muzika, gyvenime nelankiau. Amerikoje, kur gyvenau penkerius su puse metų, bandžiau mokytis skambinti gitara. Kažkaip labai norėjosi išmokti groti, tačiau su mano pirštais „medinukais“ pasirodė sunkiai įmanoma. Pasidaviau. Dabar Jokūbui lankant pianiną ir aš susipažinau su natomis, mėginu groti.
– Na, iš menų tai jūsų gyvenime buvo dailės mokykla ir mintys sekti dailininko tėčio pėdomis. Tačiau nugalėjo sportas. O krepšinio genas pas Jokūbą iš kur?
– Vyras Biržuose yra krepšinį lankęs – jiems abiem šis sportas artimas. Abu su Jokūbu varžybas žiūri, kiek įmanoma, analizuoja. Esame mėgėjai pakeliauti, užsienyje gyvenančius draugus palankyti. Jokūbas – kartu su mumis. Teko keliauti po kalnus, tai aš buvau nustebusi jo ištverme. Kiek mes daug ėjom, ir maistą teko pataupyt, tai sūnus nė cypt, kad pavargo, kad čia jam tos kelionės jau užtenka… Laikėsi ištvermingai, buvo gražu žiūrėti.
– Kokias didžiausias pamokas iš sportinio gyvenimo jums teko išmokti?
– Gal toji pamoka eilinė. Kai suvoki, kad, jei ko nors negali pakeisti, reikia tai priimti. Susitaikyti su ta situacija, jeigu ir norisi pykt, burnot, kaltint, tačiau negali nieko pakeisti. Visas gyvenimas mus keičia ir ugdo – santykiai, aplinkybės. Netgi sėdėjimas eismo kamščiuose gali ugdyti nuolankumą, kantrybę. Tai nuo tavęs paties priklauso – gali sėdėti ir pykti ant viso pasaulio arba tai tiesiog priimti kaip ir visa kita, ko negali pakeisti. Ir nesvarbu, kad yra ne taip, kaip tavo įsivaizdavimu turėtų būti.
– Ar vis dar dažnai atsiverčiate Šventąjį Raštą, lydėjusį jus gyvenimo kelionėse?
– Jau rečiau. Dabar mane sudomino indiškos vedos, senieji indiški šventraščiai. Biblija liko artima – juk ten ir ten yra dieviškos tiesos. O vedose užkabino tai, kad tu pradedi mąstyti apie gyvenimo ir pasekmių (gal gilesnę prasmę turi žodis „karma“) ryšį.
Jeigu tu galvoji, kad gyveni tik šį gyvenimą ir daugiau nieko nėra, tai vienaip gyventum. Bet kai galvoji, kad yra pasekmės, karma, tas suvokimas keičiasi.
– Žinia apie jums suteiktą Garbės piliečio vardą Biržuose sutikta labai palankiai. Jausmas toks, kaip po atėjusio palengvėjimo atidavus seną skolą po kadaise visus Biržus vienijusios euforijos ir pasididžiavimo kraštiete olimpine vicečempione. Svarbiausia, kad jokių abejonių, diskusijų, ar esate verta tokio vardo, niekam net nekilo.
– Tai buvo labai netikėta. Man atrodo, kad garbės pilietis – tai jau kai esi vyresnio amžiaus, kai jau daugiau gyvenime nuveikęs. Toks mano supratimas buvo, tai žinia labai nustebino. Ir nustebino, ir pradžiugino.
– Ką Biržų rajono garbės pilietė pasakytų tėvams apie vaikų ugdymą?
– Kai jau turiu tokį titulą, tai galiu pasakyti tėvams, ką galvoju (juokiasi – red.)? Iš tikro tai tėvų įdiegta, kad ką nors pradėjus negalima pamesti, reikia padaryti iki galo. Bent jau padaryti tai, ką pats esi prisižadėjęs. Pareigingumas – nuo tėvų. Nuo tų vaikiškų užduočių, kurias man tėvai skirdavo atlikti ir kurias aš labai „tvarkingai“ pamiršdavau, o tėvai tvarkingai primindavo, ko aš nepadariau. Matydavau, kad neišsisuksiu, teks atlikti. Tas pareigingumas buvo svarbus ir sportuojant. Negalėjo būti, kad aš nenoriu į treniruotę ir kad aš į ją neisiu. Jei neidavau, tai tik dėl rimtos priežasties.
Kai yra iš tėvų pusės toks supratimas, tai daug ką lemia. Mano mamytė gydytoja iš pradžių sportą rišo su traumomis. Juk nė vieni tėvai niekada nenori, kad vaikai traumuotųsi. Bet manęs nestabdė – matė, kad viduje yra tas noras sportuoti.
– Priėmė tai kaip aplinkybę, kurios negalima pakeisti?
– Priėmė, paskui ir domėjosi, ir sirgo už mane. Iš pradžių gal buvo sunkiau pasidalyti su jais, kaip man sekėsi, bet paskui tėvai priėmė sportą kaip neatsiejamą mano gyvenimo dalį. Labai džiugu, kad nebuvo prieš. Manau, kad visi viduje jaučiame, kur mes einame. Juk kartais netgi gabaus negali priversti eiti tuo keliu, kuris yra ne jo. Nors jam lengvai sekasi, neina juo.
Patys mes einame tuo keliu, kuris mus traukia, ir, matyt, ne be reikalo. Mums reikia tuo keliu nueit. Tėvams svarbu nestabdyti, palaikyti.
– Netgi matant užsibrėžto tikslo siekiantį sudėtingose situacijose atsidūrusį vaiką?
– Išgyventi dėl vaiko, bet nepalūžti. 2000-aisiais vyko mano pirmosios daugiakovės uždarų patalpų varžybos su suaugusiais. Aš gi jose parropojau į finišą. Tai ką reikėjo išgyventi mamai, tuo metu varžybas žiūrėjusiai per „Eurosportą“, matant, kaip vaikas ropoja iki finišo? Verkčiau dabar kartu su ja. Tačiau ir sutapo, kad ne visas varžybas žiūrėjusi mama išvydo būtent šias. Matyt, taip turėjo būti – reikėjo mamai tai pamatyti.
– Ar garbės suvokimas gali būti paveldimas, ar vis tik išugdomas dalykas?
– Manau, kad mes į šį gyvenimą jau ateiname su tam tikru bagažu. Vienas gal tame bagaže turi garbę, kitas – ne, nors jo tėvai labai garbingi ir labai stengiasi tą savybę ugdyti. Vaikas ateina su savo kraiteliu. Tie patys tėvai, o vaikai gali būti skirtingi ir savo gyvenimo būdu, ir viskuo. Manau, kad mes savo irgi turime kažką. Aišku, negalima neigti ir aplinkos, kurioje augame, bręstame. Ta terpė padeda ir kažką ištraukt…
– Didžiausios jūsų silpnybės? Ar tarp jų vis dar yra šokoladas?
– Kava ir šokoladas – gal vienos iš tų silpnesnių vietų.
– Jūsų tėtis kažkada žirnius sode augino tik dėl jūsų… Sodinu juos dėl Austros – sakydavo.
– Sodo nebėra.
Tačiau žinau, kad tai patys skaniausi žirniai, kuriuos galėjau pati nusiplėšti nuo krūmelio.
– O suknelės, kurios jums taip tinka? Ar jos yra jūsų gyvenime?
– Yra. Buvo laikas, kai mano apranga būdavo tik treningai… Atėjo suknelių laikas. Kartais netgi varžybinių treniruočių stadione galiu jomis vilkėti. Faina būti moterimi su suknele!
– Kokia esate mama, dukra ir sesė?
– Kaip mama, manau, esu per daug nuolaidi – sūnus vynioja mane apie pirštą. O kaip dukra? Manau, kad tėvams pasisekė tokią turėti. Manau, kad ir broliams pasisekė (juokiasi – red.). Mes visi šeimoje turime ryšį ir esame brangūs vieni kitiems.
– Rytoj – jūsų diena. Gera, kad turime tokį Biržų vaiką.
– Nuo tų 2004-ųjų jaučiau užnugarį iš Biržų, žinojau, kad esu svarbi Biržams, kad turiu biržiečių palaikymą… Jaučiuosi čia sava, nors jau daug laiko čia negyvenu. Visada gera sugrįžti, džiugu, kad Biržai yra tokie pasikeitę į gera. Kad norisi ir nesarmata atsivežti draugų, kad yra ką jiems parodyti ir kad dar yra ką čia aplankyti…
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
