2012-ųjų metų Londono olimpinės žaidynės. Šuolio į aukštį sektorius. Visas stadionas ritmingais plojimais palaiko vienintelę rungtyje likusią atletę. Sportininkė įsibėgėja ir pakyla į orą. 195 cm aukštyje besipuikavusi kartelė suvirpa bei po sekundėlės nukrenta ant žemės. Nepaisant to, atletė iškelia rankas ir pasidabinusi šypsena dėkoja sirgaliams. Visų žiūrovų akys išvysta nesuvaidintas lietuvės Austros Skujytės emocijas. Kas vyko po to – tapo viena įdomiausių Lietuvos sporto istorijų. Visgi A. Skujytės pasakojimas prasideda ne 2012-ais, o 1994-ais metais.
„Užtrukau, kol suvokiau, kad sporte viskas susiję: treniruotės vyksta vardan varžybų, o varžybos – dėl kuo geresnių rezultatų ir pergalių. Sportavimo pradžioje man viskas buvo faina dėl paties proceso, taip pat, kaip ir kiemo žaidimuose. Neėmiau tiek daug dalykų į galvą ir tikriausiai dėl to pamilau sportą“, – savo karjeros pradžią prisimena A. Skujytė.
– Gimėte ir užaugote Biržuose. Koks vaikas buvote?
– Nuo pat mažens buvau visiškas kiemo vaikis. Tiksliau – kiemo berniokas. Būtent su berniukais ir praleisdavau didžiąją dalį laiko, o su mergaitėmis tik šokinėdavau per gumytę. Prisigalvodavome įvairiausių žaidimų. Atmintyje stipriai įstrigusios gaudynės po automobilių garažus. Geriausias valgis tada būdavo riekelė duonos, o veiklos užgoždavo ir maistą, ir norą patinginiauti.
– Kokia gimtojo miesto vieta labiausiai įstrigusi į atmintį?
– Labiausiai atmintin įstrigusi yra vieta, kurioje gyvenome: daugiabučių kiemai, šalia stovinti ligoninė ir netoliese esantis A. Dauguviečio parkas. Pastarasis taip įaugęs į kraują, toks mielas širdžiai. Gaila, kad dabar ten beveik viskas pasikeitę. Puikiai atsimenu kalną, dabartinėmis akimis jau kalniuką, nuo kurio leisdavomės rogutėmis.
– Vaikystėje mėgote piešti. Kaip atsitiko, kad pasirinkote sportbačius, o ne teptuką?
– Piešti man sekėsi, bet sportbačiai buvo pasirinkti jau kur kas anksčiau, belakstant kieme su kitais vaikais. Manau, kad jie visada buvo dalis manęs. Noras piešti atėjo žymiai vėliau, kai supratau, kad mano tėtis to moko kitus vaikus. Buvau suglumusi: „Kaip čia tėtis kitus moko, o manęs ne.“ Visgi piešimas niekada neaplenkė meilės sportui. Dabar piešiu tik tam tikromis progomis, norėdama padovanoti išskirtinę dovaną draugams.
„Pamatysi, apie tave rašys laikraščiai“
– Pirmasis jūsų treneris buvo biržietis Vytautas Klemka. Jis jus ir įkalbino pasirinkti lengvąją atletiką?
– V. Klemka turėjo labai stipriai paplušėti, kad įkalbintų mane ateiti treniruotis. Jis jau buvo benuleidžiantis rankas, bet mokyklinėse varžybose į tolį nušokau penkis metrus ir supratau, kad reiktų pabandyti. Taip išėjo, kad viskas labai gražiai sutapo: tuo metu brendau ir suvokiau, kad imu išaugti kiemo aikštelės rūbą. Akimirksniu viskas įgijo kitokią prasmę. Treneris V. Klemka jau nuo pat pradžių sakė: „Pamatysi, apie tave rašys laikraščiai.“
– Kokiomis sąlygomis sportavote Biržuose?
– Sportavimo sąlygos buvo tokios, kad dabar net sukelia juoką. Sporto salėje treneris išdėliodavo kvadratines gumas, skirtas lauko stadionui, ir taip nutiesdavo įsibėgėjimo takelį. Šokdamas į aukštį turėdavai saugotis, kad nenusileistum ant žemės, nes čiužiniai būdavo labai siauri. Kad nebūtų taip kieta, čiužinių trūkumą kompensuodavome porolono gabaliukais. Nekreipdavome dėmesio į oro sąlygas ir daug treniruodavomės lauke, o sportinius batelius gaudavome tik per varžybas. Tada tai buvo norma, todėl to nesureikšmindavome.
– Ar iš provincijos kilę sportininkai, turėję mažiau patogumų, yra labiau motyvuoti?
– Manau, kad jie yra tiesiog labiau užsigrūdinę. Varžybų metu jiems nėra baisios sudėtingesnės sąlygos. Tuo metu didmiestyje užaugę sportininkai yra pripratę prie maniežų, geresnių sąlygų ir sunkesnių varžybų metu gali sutrikti. Aš nesureikšmindavau, kad esu iš provincijos, neapsikraudavau papildomomis mintimis. Ateini, dalyvauji, sieki maksimumo ir negalvoji, iš kur esi.
– Kodėl pasirinkote būtent daugiakovę?
– Viena rungtis buvo pernelyg nuobodi. Jau pačioje sportavimo pradžioje norėdavau dalyvauti visur. Treneris V. Klemka norėjo iš manęs padaryti disko metikę, bet vėliau suprato, kad tik su viena rungtimi nesudomins. Gerai pasirodydavau tiek rutulio stūmime, tiek šuolyje į tolį. Visiškai skirtingos ir nepanašios rungtys atskleidė mano universalumą.
Sidnėjaus krikštas ir dovana Atėnuose
– Kokia atletė buvote: nenustygstanti vietoje, ar emocijas laikanti viduje?
– Buvau ta atletė, kuri su jauduliu ir savo emocijomis varžybų bei treniruočių metu labiau tvarkosi viduje. Psichologija sporte yra labai svarbi. Manau, kad čia yra dviejų tipų atletai: tie, kurie treniruočių metu gali nuversti kalnus, bet per varžybas neparodo gerų rezultatų, ir tie, kurie per treniruotes nieko ypatingo nepadaro, bet svarbiausiu metu tiesiog „sprogsta“. Aš buvau iš antros kategorijos. Su emocijomis tvarkydavausi viduje, o varžybų adrenalinas ir vidinis kovingumas padėdavo siekti vis aukštesnių rezultatų.
– Ar turėjote kokių nors ritualų, sėkmę nešančių talismanų?
– Specialių talismanų ar ritualų man niekados neprireikė, nes visados mintyse turėdavau maldą. Man tai buvo ir yra be galo svarbu. Visados žinojau, kad galiu kreiptis į ten aukščiau. Varžybose malda buvo būdas perkelti mintis kažkur kitur. Būtent ji man leido suprasti, kad yra dalykų, kurių negaliu kontroliuoti, bet galiu atiduoti į Dievo rankas. Man, kaip šio pasaulio dalelei, visada buvo svarbu turėti atramą ne į materialias vertybes, o būtent į dvasinį gyvenimą.
– Ką Sidnėjaus olimpinės žaidynės reiškė 21-erių metų Austrai Skujytei?
– Minčių ir jaudulio buvo labai daug. Pamenu, kai įvykdžiau normatyvą į olimpiadą, negalėjau patikėti, kad tai realybė. Tai buvo viena mano gyvenimo svajonių, kuriai jau tokiame ankstyvame amžiuje buvo lemta išsipildyti. Prisiminus atidarymo ceremoniją dar ir dabar kūnu perbėga šiurpuliukai. Patirtis buvo tiesiog nepakartojama.
– Kokios karjeros varžybos buvo pačios įsimintiniausios?
– Įsimintiniausios buvo Atėnų olimpinės žaidynės. Labai ryškiai pamenu, kad visiškai nepasisekė šuolio į aukštį rungtis ir buvau benuleidžianti rankas. Visgi gerai pasirodžiau ieties metimo rungtyje, rutulio stūmime ir supratau, kad paskutinė rungtis, 800 metrų bėgimas, yra lemiamas. Būtent joje pasiekiau asmeninį rekordą ir užsitikrinau antrą vietą. Atsiminimai iš šių varžybų patys ryškiausi ir maloniausi.
– Kokios mintys sukosi galvoje, kai lipote ant nugalėtojų pakylos?
– Užlipus ant pakylos mano galvoje buvo tik viena mintis – padėka Dievui. Negalėjau patikėti, kad jis man padovanojo tokią didžiulę dovaną. Kiek pamenu, tai tik ši mintis ir sukosi galvoje, o veidu, žinoma, riedėjo ašaros.
– Kaip pasikeitė gyvenimas po Atėnų olimpinių žaidynių?
– Drastiškai… Permainos prasidėjo iškart. Skrendant iš Atėnų mane su Virgilijumi Alekna pasodino nebe ekonominėje, o verslo klasėje. Tada V. Alekna man sakė: „O tu žinai, kad sugrįžus mūsų lauks daug žmonių ir tu turėsi kažką jiems pasakyti?“ Man akys tik išsiplėtė ir galvoje sukosi mintys: „O tai ką čia reikės sakyti, kaip čia kalbėti.“ Važiuojant namo į Biržus mane lydėjo kelios policijos mašinos, buvau sutikta išskėstomis rankomis. Prieš tai žmonės į mane nekreipdavo dėmesio, o po Atėnų olimpiados visi sveikindavosi. Vienu metu laikraščiai bei žurnalai be sustojimo kvietė į interviu, dalyvauti fotosesijose. Žurnalo viršelio fotografijoms mane puošė Juozas Statkevičius. Turėjau galimybę patirti tą populiarumo jausmą, kuris tikrai buvo malonus.
„Tai nėra švarus sportas, bet ką padarysi…“
– Koks pirmas žodis „šauna“ į galvą prisiminus Londono olimpines žaidynes?
– Kiekviena olimpiada turi savo istoriją. Ši turėjo visiškai išskirtinę… Pirmas žodis, kuris ateina į galvą, yra „kontraversija“. Londone patyriau visą spektrą jausmų: nuo žiauriai teigiamų iki labai nemalonių. Neaprėpiama jausmų įvairovė bene geriausiai apibūdina tas varžybas.
– Pirmą varžybų dieną demonstravote neeilinius rezultatus, buvote viena lyderių. Kodėl kita diena buvo visiška pirmosios priešingybė?
– Likimas sudėliojo taip, kad po pirmos dienos organizatoriai vykdė dopingo patikrą, kuriai buvau atrinkta tik aš. Prieš paskutinę dienos rungtį svarsčiau – eiti į tualetą ar ne. Intuicija sakė neiti. Visgi pagalvojau, kad dopingo patikra, kaip ir visados, bus po antros dienos, todėl nuėjau. Kaip tyčia, dopingo kontrolė pasirinko mane ir patikroje teko praleisti labai daug laiko. Gydytojas Dalius Barkauskas darė masažą, treneris Aleksas Stanislovaitis ieškojo maisto – pamenu atnešė kažkokių sausainių. Gėriau daug vandens. Organizatoriai griežtai draudė vykti į olimpinį kaimelį. Kol varžovės ilsėjosi, aš vaikščiojau iš vienos patalpos į kitą. Naktis buvo „kiaura“ ir tai turėjo įtakos antros dienos pasirodymui.
– Dėl šios situacijos buvo kilę labai daug diskusijų. Po pirmosios varžybų dienos į nugarą alsavote olimpiados veidui, britų žvaigždei Džesikai Enis. Galime teigti, kad organizatoriai vykdė „nešvarius“ žaidimus ir specialiai norėjo jums pakenkti?
– Taip. Mes tą galime įžvelgti. Realiai, tai taip ir buvo. Žmonės, kurie taip pasielgė ir mus ten laikė – tą darė tyčia. Vieną jų D. Barkauskas pažinojo ir bandė susitarti, kad šlapimo mėginį galėčiau priduoti būdama olimpiniame kaimelyje, tačiau jis kategoriškai nesutiko. Britai pasistengė… Žinoma, gal buvo ir kitų motyvų, bet patikros visada vykdavo po antrosios varžybų dienos. Visada sakydavau, kad dopingo kontrolė yra mano draugas, kurio tikslas – išaiškinti „nešvarius“ sportininkus. Tą kartą draugas pakišo koją. Tai nėra švarus sportas, bet ką padarysi…
– Londono olimpiadoje jūsų treneris buvo Lietuvos lengvosios atletikos legenda – Aleksas Stanislovaitis. Kokios mintys aplanko prisiminus šį asmenį?
– Prisiminus jį mane aplanko tik malonios mintys. Dirbti su juo buvo vienas malonumas. Galiu pasakyti, kad jis netgi pakeitė mano požiūrį į sportą. A. Stanislovaitis sugebėdavo padaryti taip, kad reikiamu metu būčiau pačios geriausios formos.
Liūdniausia tai, kad treneris išėjo per anksti ir man neteko su juo pasidžiaugti pavėlavusiai atėjusia Londono pergale. Jis buvo treneris, kuriam galėjau visiškai paklusti, juo visokeriopai pasitikėti. Labai džiaugiuosi, kad gyvenimo keliai mus buvo suvedę. Tai Žmogus iš didžiosios raidės.
Tarp kančios ir palaimos
– Ar jausdavote papildomą atsakomybę, kai atstovaudavote Lietuvai?
– Man visuomet buvo didžiulė garbė atstovauti Lietuvai. Šie startai būdavo tiesiog kitokie. Atstovaujant gimtajai šaliai atsakomybė būdavo žymiai didesnė nei komercinėse varžybose. Pavyzdžiui, nesėkmė Pekino olimpinėse žaidynėse asmeniškai nebuvo skaudi. Žinojau, kad nesu geriausios formos. Buvo itin nemalonu, nes supratau, kad nuvyliau Lietuvą, mane palaikiusius žmones. Dalyvaudamas svarbiose varžybose suvoki, kad atstovauji ne tik sau, bet visai šaliai.
– Kokios mintys aplankydavo po pralaimėjimų? Iš kur semdavotės motyvacijos?
– Man daugiausia minčių kildavo po 800 metrų bėgimo, kuris būdavo paskutinė ir man sunkiausia daugiakovės rungtis. Po jos būdavo taip sunku, kad negalėdavau net atsistoti. Tada sakydavau: „Nebenoriu, nebebėgsiu.“ Mano gydytojas ir geras draugas D. Barkauskas po minutėlės nusišypsodavo ir atsakydavo: „Austra, tu nepergyvenk, šiandien jau nebereikės.“ To ir užtekdavo. Vėliau emocijos nuslūgsta ir vėl lipi į tas pačias roges. Kai padarai tai, ko nemėgsti, perlipi barjerus, supranti, kad tą patį gali daryti ir gyvenime. Motyvacija ateina pati.
– 2018 metais atgavote Londono olimpinių žaidynių bronzos medalį. Koks jausmas buvo gauti šį apdovanojimą būtent Lietuvoje?
– Akimirka buvo be galo graži. Per savo karjerą Lietuvos himno didelėse varžybose nebuvau girdėjusi, nes niekada nelaimėjau pirmosios vietos. Išgirsti mano garbei skambančią „Tautišką giesmę“ buvo viena didžiausių svajonių. Kad ir koks tas Londonas buvo – jis ją išpildė. Kai Daina Gudzinevičiūtė ant kaklo užkabino medalį, mane supo Lietuvos sporto bendruomenė bei artimieji. Tai buvo ne pasaulio žvaigždės, o lietuviai, savi žmonės. Išgyvenau tai, ko stadione niekada nebūčiau patyrusi. Akimirka buvo magiška.
– Ar tikite, kad likimas ir aukštesnės galios viską visados sudėlioja į savas vietas?
– Aš manau, kad gyvenime nėra jokių klaidų ir nieko čia nereikėjo sustatyti į savas vietas. Gyvenime yra patirtys, kurias kiekvienas žmogus turi pereiti ir pasidaryti išvadas. Londonas nebuvo kokia nors klaida, kuri galiausiai buvo ištaisyta – taip tiesiog turėjo būti ir viskas. Tikriausiai man to reikėjo, privalėjau tai pereiti. Taip buvo sudėliota iš pat pradžių.
– Profesionalaus sportininko gyvenimas: kančia ar palaima?
– Kaip ir visur, taip ir sporte – nėra vien kančios arba vien palaimos. Sportas yra mišinys, kuriame kartais dominuoja vienas, o kartais kitas elementas. Niekada nėra taip, kad viskas seksis, bet juk visada nesisekti irgi negali. Parodykit bent vieną žmogų, kuris patiria tik kančią arba palaimą. Yra įvairios gyvenimo bangos, kurios mus ir grūdina. Visko buvo ir mano karjeroje, bet tikriausiai visko ir reikėjo. Po vienokių ar kitokių gyvenimo įvykių ir mes patys keičiamės, tobulėjame, todėl sportas yra ir tam tikra kančia, ir palaima.
– Ką Austrai Skujytei reiškia žodžių junginys „bėgimo takelis“?
– „Bėgimo takelis“ man – siauras kelias į pergalę. Yra didžiulis stadionas, o tas vienas takelis tau leidžia eiti kryptingai. Puldinėdamas į šonus tu niekur toli nenueisi, nieko nelaimėsi. Tarp dviejų baltų juostų esantis raudonas bėgimo takelis yra siauras, kartais gal ir ankštas takas į pergales, į svajones. Galiausiai – į kiekvieno žmogaus gyvenimą ir maksimalių galimybių atradimą.
