Šokolado pakuotes puošiantys Biržų vaizdai – lyg vizitinė kortelė miesto, kuriam žadama atostogų rojaus prognozė. Tuo tiki verslininkė Inga Varnaitė – viena iš bendrovės „Šokolado gama“ įkūrėjų.
Galima sakyti, kad kultūros renginiais alsuojantys Biržai įkvepia susitikimais, muzika, filmais ir kvepia ne tik įstabiai žydinčiomis rožėmis, bet ir šokoladu.
Septintus metus Biržuose skaičiuojančios UAB „ Šokolado gama“ įkūrėjai – 40-metė Inga Varnaitė ir 45-erių žemaitis Sigitas Jurčys. Biržuose augusią verslininkę ir Plungės krašto žemaitį suvedė darbas užsienyje. Šokolado fabrike įgyta patirtis tapo startu Biržuose kuriamam verslui.
Su bendrovės administratore – ekonomikos bakalauro studijas baigusia Inga – kalbėjomės liepos 7 – ąją, kai minėta tarptautinė šokolado diena. Įmonės direktorius Sigitas buvo išvykęs verslo plėtros reikalais, o Inga apgailestavo negalinti pavaišinti šokolado putėsiais. Šventinio skanėsto sakė nespėjusi pagaminti – teko priimti veiklos tikrintojus.
– Gal išlydėjus vienos iš valstybinių institucijų svečius sugedo nuotaika ir pokalbį galime atidėti?
– Tikrai ne. Viskas gerai – tikrintojai atlieka savo darbą, mes turime stengtis deramai atlikti savąjį.
– Susitikimą derindami prie šventės progos pirmiausia pakalbėkim apie šokoladinius gaminius. Kuris iš jų yra pats perkamiausias?
– Labiausiai perka patį populiariausią – alaus saldainius. Dabar jų galima rasti jau 25-iuose šalies miestuose. Alaus saldainius tiekiame į kitų miestų arbatines, gurmaniško maisto krautuvėles. Šis gaminys ypač populiarus Žemaitijoje. Visa mūsų produkcija yra fasuota – sveriamos šiuo metu neturime. Tik krautuvėms duodame sveriamų dražė – riešutų ir uogų šokolade. Šokoladu gardiname lazdyno, žemės riešutus, spanguoles, razinas, papajos vaisius ir kt.
– Šokolado ir dražė pakuotės atrodo itin estetiškai. Kas tuo rūpinasi?
– Dražė pakuotės „gimsta“ Kaune, šokolado plytelių dizainas ir pakuotės – Panevėžyje. Ant kiekvienos šokolado plytelės pakuotės – reprezentaciniai miestų vaizdai. Šokoladinius linkėjimus iš Biržų puošia pilis ir Astravo rūmai.
Galiu sakyti, kad mums pandemija išėjo tik į gera. Apribojus kavinės veiklą turėjome laiko užsiimti prekybos vietų produkcijai paieška. Krautuvėlių, kuriose galima rasti „Šokolado gamos“ gaminių, nuo 2020 metais buvusių 5 padaugėjo iki 25. Žaliavą gaminiams perkame Lietuvoje.
– O kokį alų naudojate saldainių įdarui?
– Vietinį, biržietišką. vietinio alaus prašo ir turistai – jiems gamintojas visai nesvarbus.
– Išaugusios ir jūsų kavinės „Biržė“ veiklos apsukos. Gal galite nudžiuginti kavinės filialu Kętučio gatvėje, kur esate įsigiję kompaktišką namuką?
– Ne, nenudžiuginsime. Ten galėtų būti nebent patalpos gamybai. Didžiausias stabdis plėtrai – darbuotojų trūkumas. Vasarą apie bet kokius planus mąstyti nėra kada – dirbame su turistais.
Šiuo metu mūsų pastangų reikia 3 kartus daugiau. Dienos pietų meniu vasarą pas mus nėra, užtai vėlyvų pusryčių ar priešpiečių valgyti klientai renkasi nuo 10 valandos. Turistai ir poilsiautojai juk keliasi vėliau… Ateina šeimomis – su vaikais. Vakarais dirbame iki 21, o savaitgalio dienomis – iki 21.30 valandos.
– Ar didelis jūsų darbuotojų būrys?
– Šiuo metu – 10 žmonių, 2 yra vaiko auginimo atostogose. Vasarą darbuotojų priimame daugiau ir stengiamės, kiek įmanoma, juos išlaikyti. Ką tik pas mus virtuvėje pradėjo dirbti ukrainietė Marina. Labai puiki moteris.
– Nors šokolado nauda emocinei sveikatai ir organizmui neabejotina, juo sotus nebūsi. Ką labiausiai mėgsta „Biržės“ klientai?
– Vienareikšmiai – cepelinus. Ypač jie populiarūs tarp atvykstančiųjų iš Latvijos. Jie sudaro apie 50 proc. mūsų kavinėje apsilankančių turistų.
– Su kuo tai susiję? Gal su Valdemaru Valkiūnu?
– Ne (juokiasi – aut.). Su cepelinais. Stengiamės, kad jų visą laiką pas mus būtų. Jeigu netyčia neturim, didelė problema. Sako, atvažiavome dėl cepelinų, o jų nėra!
– Su kokiu įdaru cepelinai populiariausi?
– Su mėsyte. Ją perkame iš kaimynystėje esančio RIMI. Pieno produktus – iš „Žemaitijos pieno“, bulves – iš ūkininko. Viskas paprasta!
– Nejaugi iš tikro viskas? Ar tai priklauso nuo požiūrio?
– Įpranti prie to, tai nuovargis ir nesijaučia. Atostogų turime – tada, kai vasarai baigiantis visiems prasideda darbymetis. Mes važiuojame, kur šilčiau – keliaujame į Europos šalis Portugaliją, Ispaniją, Kiprą. Pailsime, pasisemiame idėjų.
– Ar būna sunku grįžti į Biržus?
– O, tikrai ne. Biržai juda pirmyn.
– Kas labiausiai gimtinėje džiugina?
– Iniciatyvos, kurių dėka šitaip išaugusi Biržų krašto trauka. EKO basų kojų parkas, Kirkilų pramogos, Levandų ūkis, Sodeliškiai… Sutvarkytas Astravo parkas – iš viso didžiulis ir nuostabus netikėtumas. Manyčiau, kad trūksta tik plaukiojimo pramogos – kad vandeniu galėtum pasiekti Astravo prieplauką.
Tiltai – nuostabu, tačiau kodėl neišnaudojus žmonių plukdymo galimybės?
Tikiu, kad greitai miesto centre turėsime didelį viešbutį turistams, nors nedidelių nakvojimo vietų, atrodo, Biržuose tikrai yra…
– Tai vis tik ko labiausiai dar trūksta Biržams?
– Net nežinau, ką galėčiau pasakyti… Jeigu jau reikia mąstyti, tai, matyt, nieko ir nepasigendu! O jeigu iš tikro, tai Biržams trūksta tik laiko! Viskas tvarkoma, juda. Dar reikia kokių dvejų metų – ir būsim atostogų rojus!
– Norėtųsi, kad tas rojus kvepėtų žmonių optimizmu ir, be abejo, šokoladu…
