Kuo toliau, tuo labiau imu abejoti tradiciniu Biržų krašto žmonių įvaizdžiu, kad tai sėslūs, turtingi žemdirbiai ar biurgeriški miestiečiai, konservatyvūs, atsargiai priimantys naujoves bei išdidžiai iš aukšto žiūrintys į kitų kraštų žmones. Panašu, kad kažkurioje šių žmonių širdies kertelėje glūdi pasislėpęs kraštiečio poeto Kazio Binkio apdainuotas vėjavaikis. Nes kaip kitaip paaiškinsi, kai biržiečių vaikai vis pasuka „debesų keliu didžiuoju“ – ar tai būtų lėktuvų sparnai, ar laivų burės.
Šiandien kalbame su Biržuose gimusiu ir augusiu Tautvydu Macijausku, kuriam vėjas tapo neatsiejamu gyvenimo palydovu. Sklandytojas, parasparnininkas, burlentininkas ir buriuotojas, Lietuvos jėgos aitvarų asociacijos prezidentas.
-Tautvydai, pristatyk trumpą tavo dosjė. Jau beveik du dešimtmečius gyveni Vilniuje, tad neprošal biržiečiams priminti, ką nuveikei per tą laiką.
– Gimiau Biržuose 1984 metais. Turiu ketveriais metais vyresnį brolį Kęstutį, kuris dabar gyvena užsienyje, bet manau, aš jį netrukus parviliosiu į tėvynę. Baigęs „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, išvažiavau studijuoti mechanikos inžineriją į Kauno technologijos universitetą. Pagal studentų mainų programą išvažiavau į Jungtines Amerikos valstijas. Per tą pusmetį išmaišiau visą Ameriką. Magistro studijas baigiau Mykolo Riomerio universitete, studijavau teisės ir muitinės veiklą. Po studijų kone 10 metų dirbau akcinėje bendrovėje „Lietuvos geležinkeliai“ (LG). Dabar vis pamąstau, ar norėčiau vėl sugrįžti dirbti į valstybinę įmonę, ar į valstybės tarnybą, kurioje daug ką lemia politiniai vėjai. Kartais pagalvoju, kad smagu būtų grįžti į gimtuosius Biržus, kad ir į mero poziciją, kur galėčiau bandyti realizuoti krašto vystymo viziją, kokią aš matau.
Tačiau klausimas, ar po turėtos patirties valstybiniame darbe to benoriu. Kita vertus, LG įgijau geros patirties ir buvo smagių potyrių.
LG palikau būdamas viešųjų pirkimų departamento vadovo pareigose, prasidėjus reorganizacijai ir keičiantis įmonės vadovybei.
Dabar užsiimu verslo konsultacine veikla, be to, turime su draugu įmonę, kur specializuojamės nestandartinių projektų valdyme. Imamės projektų, kur sudėtinga gamyba arba reikia sujungti daug intelektualaus potencialo. Tą mes sugebame sumodeliuoti ir padaryti. Pavyzdžiui, dabar užsiimame muziejų įrengimu Panevėžyje, Šiaulių „Aušros“, Geležinkelio muziejuose. Vieni projektuoja interjerą, kiti kuria interaktyvią dalį, treti užsiima baldais. Tai nemažas iššūkis, yra prie ko galvą pasukti. Bet man toks gyvenimas patinka.
Žmona Erika dirbo „Luminor“ banke, jaunystėje svajojo tapti kardiochirurge, tačiau tapo verslininke. Kai gimė dukra Meda, žmona labai mėgo atsipalaidavimui megzti. Ir šis pomėgis išaugo į didelį verslą, kuriame dirba samdomi žmones, veikia parduotuvė, prekiaujanti mezginiais, siūlais ir mezgimo reikmenimis. Ko gero, pažiūrėjęs į žemėlapį nerasčiau vietos, kur žmonos kompanija nėra siuntusi siūlų. Labai džiaugiuosi, kad Erika laiminga, radusi širdžiai mielą veiklą. Auginame tris vaikus – dukrą Medą, sūnus Dominyką ir Liudviką.
– Standartiškai vaikinas, kilęs iš Biržų, turi arba žaisti krepšinį, arba būti sklandytoju. Kaip čia išėjo, kad pažeidei tą tradiciją ir tapai tokiu sporto multiinstrumentalistu?
– Niekur aš nenuklydau. Buvau aštuonerių metų, kai tėtis mane nuvedė į aeroklubą, taip viskas ir prasidėjo. Pradžioje vaikiškas sklandytuvas „Zylė“, o 14 metų jau skridau „Blaniku“.
Gediminas Venckus buvo tarsi antras tėtis, nes aš gyvendavau praktiškai aerodrome. Atsikeliu, iki pietų ten, grįžtu papietauti ir vėl į aerodromą. Gal tas aktyvumas ir iki šiol išliko. Bėgiojau, užsiėmiau lengvąja atletika. Mokykloje paprašė prabėgti gal kilometrą, nebeprisimenu, kokia ta norma buvo. Ramiai prabėgau, o man sako, kad tai kone geriausias rezultatas rajone. Tuoj prisistatė treneris Vytautas Klemka ir sako: ateik, treniruosimės.
Dirbdamas LG žaidžiau įmonės krepšinio komandoje, su kuria įmonių lygoje pirmą vietą buvome užėmę. Kaip gali nežaisti krepšinio, jei esi iš Biržų ir dar Macijausko pavardę nešioji?
Kai apsigyvenau Vilniuje, vis galvojau, kaip čia turėti lėktuvą greta savęs. Lėktuvą įsigyti buvo per brangu, todėl persikvalifikavau ir įsitaisiau parasparnį. Iki šiol skraidau su motorizuotu parasparniu, šį sezoną atnaujinau įrangą. Jei palankus oras, tai labai saugus ir patrauklus oro transportas.
Dabar, kai mintyse prabėgu vaikystę Biržuose, suprantu, kiek aktyvumo čia turėjau, vargu ar tuo gali pasigirti Vilniuje ar kitur gyvenantys žmones. Šaudyklą, aikido lankiau, šokau, skraidžiau ir dar mokslai gerai sekėsi.
– O iš kur jėgos aitvarų sportas, kitaip vadinamas kaitavimu?
– Iš tiesų buriuoti norėjau seniai, tik įranga brangiai kainavo, kažkaip prašyti tėvų padėti įsigyti nenorėjau. Grįžęs iš Amerikos iškart nusipirkau burlentę ir visą vasarą prastovėjau ant jos Širvėnos ežere. Ryte, pučia vėjas ar ne, už burlentės ir į Širvėnos ežerą. Matyt, šio to išmokau, nes Lietuvos čempionate sugebėjau užimti trečią vietą.
Jėgos aitvarus pirmą kartą gyvenime pamačiau Kalifornijoje, Santa Barbaroje, keliaudamas po Ameriką. Įdomu pasirodė – trumpa plaukimo lenta, žmonės taip smagiai plaukioja po bangas lyg ir parašiutą prisikabinę. Galvoju, būtinai reikia ir man pabandyti. Parsivežiau nusipirkęs vieną aitvarą į Lietuvą. Tačiau kaip jį pakelti į orą, nežinojau. Nebuvo nei instrukcijos, nei ko pasiklausti ar kur pasiskaityti. Pradėjau visiškai nuo nulio, išmokau viską ant savo kailio, todėl turiu sukaupęs nemažai patirties kitų mokymui.
Pradžioje mokiausi žiemą aerodrome ant slidžių. Žinoma, ne taip stropus surišome – aš noriu sukti į dešinę, o aitvaras veža į kairę… Žodžiu, viską, ką galima padaryti ne taip, mes ir padarėme.
Bet viskas laimingai ir be jokių traumų baigėsi. Traumų nepatyriau iki šiol, nors dabar kaituoju jau visiškai kitu lygiu.
Žiemą pradėjome kaituoti drauge su tėčiu Vladu, jis irgi užsivedė ir neapleidžia šio hobio, šiais metais žiemos sezoną pirmas atidarė – atsiuntė nuotrauką iš aerodromo ant slidžių lekiantis. Jis labiau mėgsta kaitu važinėti ant žemės.
Vėliau persikėlėme į Širvėnos ežerą. Tai nėra pati geriausia vieta kaituoti, trūko patirties, čia pamečiau plaukimo lentą. Gal kas rado ir ant sienos pasikabino. Per visą laiką esu dvi lentas pametęs – vieną Širvėnoje, kitą Kuršių mariose.
Tuo metu kaitavimas Lietuvoje pradėjo sparčiai plisti. Gal per trejus metus atsirado entuziastų, pradėjo kurtis kaitavimo mokyklėlės, kaituotojai atrado Svencelę. Svencelė – vietovė ir kaimas Kuršių marių pakrantėje, dabar vadinama buriuotojų jėgos aitvarais Meka. Apvažiavau daugybę šalių, tačiau neaptikau geresnės vietos mokytis kaitavimo kaip Lietuvoje, Svencelėje. Pasaulyje yra daug įspūdingų vietų kaitavimui su bangomis ir kitais dalykais, bet mokytis idealiausia čia. Negilu, tolygus vėjas, gėlas vanduo, krantas žolyte apaugęs – smagumėlis. Ir vaizdas nuostabus – prieš akis nerijos kopos, vakarais fantastiški saulėlydžiai. Vieta, kur susirenka visi vėjo vaikai kaip į namus. Aš žinau, kad šio sporto niekada nemesiu.
– O ar užkrėtėte šią vėjo liga į tėviškę, artojų žemę? Ar kaituoja biržiečiai, jūsų draugai?
– Yra ir buvo kaituojančių, bet dauguma mano kartos žmonių jau čia nebegyvena, išvažinėjo kas kur, išsibarstė po pasaulį. Kita vertus, tie, su kuriais teko kaituoti Biržuose, šio užsiėmimo nepametė ir gyvendami kitur. Sykį nuvažiavau į Braziliją, visą parą keliavau iki kaimelio, kuris yra tokiame užkampyje, kad sunku apsakyti. Bet ten yra kaitavimo centras. Ir sutikau tame kaimelyje bevaikštant kaituotoją biržietį verslininką. Dabar galvoju, kad biržietį įmanoma sutikti bet kurioje pasaulio vietoje.
– Esate Lietuvos jėgos aitvarų asociacijos prezidentas. Pasakykite pagiriamąjį žodį šiam sportui, kas ir kodėl jį gali rinktis?
– Pirmiausia, šiame sporte nėra amžiaus limito. Atvažiuoja kaituoti ir aštuoniasdešimtmečiai, svarbu, kaip žmogus jaučiasi. Sakyčiau, tai panašu į šiaurietišką ėjimą – atsistojai ir eini sau. Aišku, jei nori daryti ore visokius triukus, tada jau kitas dalykas, tam reikia patirties ir meistriškumo. Dabar saugumas ir technologijos tiek ištobulintos, kad kartais pagalvoju, kad čia jau nebėra ko išrasti. Bet kasmet atsiranda kokia nors naujovė. Ir tai nėra labai brangus sportas. Tinkamai prižiūrint, įranga yra ilgaamžė, gerą dėvėtą komplektą galimą įsigyti iki 500 eurų.
Turint galvoje, kad ji tarnaus dar kokius 5 metus, tai nėra labai brangu. Kitas dalykas, kad tai labai universalus sportas. Žiemą tu gali čiuožti slidėmis, snieglente, net pačiūžomis, jei yra pakankamas lygus plotas.Vasarą yra sėdimi ratukai važiavimu, jau nekalbant apie vandenį. Gali šiuo sportu užsiimti kiaurus metus, vienintelis ribojimas yra tas, kad reikalinga didesnė erdvė be kažkokių fizinių kliūčių. Dar viena taisyklė – atitolk nuo kranto tiek, kiek gali savo rankomis atgal perplaukti.
– Esi šios sporto šakos profesionalas ir kaip asociacijos vadovas sprendi bendrus uždavinius visai šakai. Kokie rūpesčiai dabar spaudžia?
– Aš turiu tarptautinį IKO sertifikatą, leidžiantį kaituoti bet kuriame pasaulio krašte. Daugelyje šalių be šio sertifikato niekas tau neišnuomos įrangos. Bet ne nuomos reikalas čia svarbiausia. Iš tiesų reikia susirūpinti kaitavimo kultūra ir saugumu Lietuvoje, nes stebiu, kad kaituotojų gretos smarkiai auga, o jų lygis yra labai skirtingas.
Manau, kad ėjimas į šį sportą turėtų būti nuoseklus – pradžioje privalu išklausyti kelias teorines pamokas, o toliau jau galima tobulėti pačiam. Todėl pradėjau nuo savęs – išsilaikiau instruktoriaus kvalifikaciją. Šiaip specialistų, ruošiančių instruktorius, pasaulyje nėra daug, pas juos reikia vykti, tarkime, į Olandiją. Mes suorganizavome grupę ir pavyko tokį specialistą pasikviesti atvažiuoti į Lietuvą, čia gavome sertifikatus. Dabar mūsų grupė paruošė tam tikrą kaituotojų mokymo reglamentą, apimantį saugumą, paruošimą ir kitus dalykus.
– Sakei, kad neįsivaizduoji savo gyvenimo be kelionių. Kur veda artimiausi maršrutai?
– Kelionės yra nuostabus dalykas, turiu daug idėjų šioje srityje ir neatsisakau nuo minčių kada nors grįžti prie šio verslo. Mes visi labai užsiėmę, bėgame tame voverės rate, tačiau kai išvažiuoji kažkur ilgiau ir grįžti, pamatai, kad draugai kaip bėgo, taip ir tebebėga, pasaulis nepasikeitė. O tu sugrįžti visa galva paūgėjęs, atradęs savyje daug naujo ir nepažinto. Kai išėjau iš darbo LG, pagalvojau – o kodėl pomėgio nepadaryti darbu? Buvo mintis, kad vežiosiu ir mokysiu kaituoti žmonių grupes, bet kiek specifiškai. Pasiūlėme verslui žmones skatinti kitaip – duoti ne piniginę premiją, bet dovanoti kelionę. Tačiau dovaną gavęs žmogus nežino, kur važiuos, net į kurią pusę. Keliautojas gauna sąrašą, ką privalo pasiimti, tačiau tik tiek. Buvo labai populiari paslauga, man patiko, bet dėl ilgų išvykų kentėjo šeima. Todėl teko laikinai tokios veiklos atsisakyti.
Sausio mėnesio pabaigoje laukia didi kelionė – su jachta „Ambersail 2“ leisiuosi per Atlanto vandenyną į Karibus. Draugas pakvietė į jachtos komandą, 12 žmonių įgula plauks mažiausiai dvi savaites. Aš paprastai lengvai pasiduodu tokiems pasiūlymams, juk kitos progos gyvenime gali ir nebūti.
Aš turiu naują sumanymą – pirmas perplaukti jėgos aitvaru per Baltiją. Žinoma, turėčiau padedančią palydą. Manau, tai nėra ypatingai sudėtinga, dabar yra įvairių specialių plaukiojimo lentų, leidžiančių pasiekti didelį greitį. Tam dar reikia pasiruošti, kiek pagerinti fizinę formą.
– Girdėjau, kad su bendraminčiais vystote su jėgos aitvarais siejamą verslo projektą. Ką jis žada?
Darysime savo kaitavimo stovyklą, didžiausią Pabaltijyje jėgos aitvarų bazę. Svencelėje atsiras gyvenvietė buriuotojams ir kaituotojams, bus ir viešbutukas.
Namai suprojektuoti taip, kad atrodo tarsi pakylėti nuo žemės, stogai apželdinti, šis projektas, jaučiu, susilauks kažkokio apdovanojimo. Noriu, kad čia atvažiuotų pasaulinio lygio sportininkai, galėtų čia išsinuomoti visų pasaulio gamintojų įrangą, ją išbandyti. Taip pat veiktų kaitavimo mokykla su instruktoriais, būtų organizuotas servisas – tave palydi, su kateriu saugo ir prižiūri vandenyje, nes būna norinčiu aitvaru nuplaukti į Juodkrantę ar Nidą. Jau šį pavasarį katerį turėsime.
Žemė jau įsigyta, iškasti kanalai, supiltas gruntas. Pradžioje, kai pasakė žemės kainą, atsisakiau minties, kad mes galime čia kažką padaryti. Bet, matyt, minties galia stipri, nes susibūrė grupė žmonių, turinčių bendrą tikslą, ir atsirado galimybės. Tikrai nelengva ir nėra paprasta, bet judame į priekį. Manau, po poros metų turėsime užbaigtą projektą.
– Tokiame dinamiškame sporte vargu ar galima apsieti be įvairiausių nuotykių. Koks atsitikimas įstrigo atmintyje?
Visko yra buvę. Žiemą vyko varžybos, kaitavome iš Nidos į Juodkrantę. Mes su draugu kartu startavome, aš stengiausi laikytis arčiau kranto, draugą vėjas vis labiau traukė į kitą pusę. Jau ir sutemo, Juodkrantėje finišas, turime pasiekti, o mes jau kitoje marių pusėje.
Aprimo vėjas, aš su didesniu aitvaru dar galiu važiuoti, kolegos mažesnis pradėjo kritinėti. Nepaliksi draugo vieno. Susipakavome aitvarus ir patraukėme pėsti. O sniego iki juosmens. Baisu, kad į kokią properšą neįsmuktum. Skambina mums, klausia kur esame. Sakau, matome šviesas, ateisime už valandos. Prabėgo valanda, o mūsų nėra. Pagal šviesą sunku orientuotis, koks atstumas.
Einu, einu, žiūriu – draugo nebėra. Apsisuku, bėgu atgal – gal įlūžo. Žiūriu, guli ant ledo – jėgų eiti nebėra. Dvi valandas mūsų autobusas laukė. Įsimenantis žygis.
Kretoje, dar neturėdamas patirties, buvau pakliuvęs į tokią įlanką, iš kurios nebegalėjau išplaukti. Viskas baigėsi laimingai, tik suplėšiau aitvarą, bet išsikapsčiau. Šis sportas yra atlaidus, kol tu nebandai daryti daug daugiau, nei tuo metu sugebi ir moki. Kitaip traumos ir lūžiai būna skaudūs. Žaisti rizikomis nevalia, reikia laikytis taisyklių.
– Klasikinis klausimas – ar gera sugrįžti į Biržus, Lietuvą, o gal save laikai viso pasaulio piliečiu?
– Smagu grįžti į Biržus, tik liūdna, kad beveik nematau jaunimo. Laikina emigracija gal ir nieko blogo, žmogus pakeliauja, pasisemia minčių ir idėjų, įgyja kvalifikacijas, galų gale užsidirba pinigų. Tačiau visa tai reikia parvežti į tėvynę, kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktus, steigti darbo vietas. Tik taip aš matau kylančią šalies ekonomiką.
Nors tenka dažnai išvažiuoti, bet tikrai esu šios šalies žmogus. Lietuva traukia kaip magnetas, čia taip gražu ir gera, tiesiog nemoku apsakyti. Būtinai reikia keliauti, domėtis, bet sugrįžti į namus Lietuvoje.
Turiu nuostabius tėvus, jie man visada buvo autoritetas, vaikystėje įskiepytais dalykais grindžiu gyvenimą ir dabar. Iš tėčio išmokau vaikus auklėti be pykčio, be pakelto tono, išmintingai paaiškinti, kas atsitiko ir ko daryti niekada nereikėtų.
Mes, lietuviai, per daug save nuvertiname, nepakeliame galvos. Turėtume parodyti daugiau savigarbos, orumo. Būnant Amerikoje teko perkraustyti į kitą miestą prezidento Bušo patarėjo daiktus. Jo sūnus architektas užsisakė iš Prancūzijos kažkokį stalą. Kai mes su draugu atvažiavome, vyras pasiguodė, kad niekas niekaip negali to stalo surinkti. Stojome dviese su draugu ir surinkome. Tai buvo kažkas tokio nepaprasto – kaip, iš kur jūs tokie? Sumokėjo mums gal po 200 dolerių ir dėkojo. Mes – talentinga ir gabi tauta, esame visų galų meistrai, tik dažnai be reikalo kuklinamės.
