Karo niokojamoje Ukrainoje gyvena žmonės, menantys Lietuvą ir Biržus geriausiais žodžiais, atidavę mūsų kraštui pusę gyvenimo ir dalį širdies. Tarp jų – ir Miroslava Dančin (buvusi Dološickaja).
Daug vyresnės kartos biržiečių lengvai atpažintų gatvėje sutiktą šią moterį, nors mūsų mieste ji nebegyvena jau 20 metų. Vieniems ji buvo bendradarbė, kitiems – vadovė, trečių vaikai kartu ėjo į darželį ar mokyklos klasę. Kalbame apie Miroslavą Dološickają (Dančin), praleidusią Biržuose gražiausius jaunystės metus. Čia ji dirbo, puikiai išmoko lietuvių kalbą, čia gimė ir užaugo jos sūnus, čia ją supo daug pažįstamų ir draugų.
Iš Vakarų Ukrainos drauge su vyru Ivanu praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pradžioje atvažiavusi moteris dirbo tuometinėje naftos perpumpavimo stotyje, vėliau, jau Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, dirbo savivaldybėje, po to – prekybos centro „Biržietiška aibė“ direktoriaus pavaduotoja.
Biržus ponia Miroslava paliko 2001-aisiais, o 2008 metais grįžo į tėviškę, Ivano-Frankivsk srities Kaluch miestą, esantį netoli srities centro.
Tačiau ryšiai su Lietuva ir Biržais nenutrūko, moteris bendrauja su čia gyvenančiais bičiuliais. Prasidėjus karui ir rusams raketomis apšaudant Ivano-Frankivsk miestą, praėjusį penktadienį su ponia Miroslava telefonu kalbėjomės apie situaciją jos gimtinėje, apie gyvenimą karo užkluptoje šalyje esančio žmogaus akimis.
Niekur iš gimtinės nevažiuos
Ponia Miroslava kuklinosi sakydama, jog šiek tiek primiršo lietuvių kalbą, nors iš tiesų lietuviškai kalba labai gerai. Moteris pasidžiaugė, kad bičiuliai Biržuose jos nepamiršta, kviečia trauktis nuo karo, atvykti pas juos.
Tačiau Miroslava išvažiuoti iš karo apimtos savo šalies neketina.
„Čia mano gimtinė, čia gimiau, augau, čia sugrįžau numirti. Čia ir būsiu, niekur jau nebevažiuosiu“, – sakė moteris.
Anot ponios Miroslavos, kol kas didelio pavojaus jų mieste nejuntama.
„Pas mus, palyginus su kitais rajonais, santykinai ramu. Kartais virš mano namų praskrenda raketos, tačiau krenta jos ne ant mūsų, o toliau. Netoli yra veikiantis karinis aerodromas. Šis Ivano-Frankivsko aerouostas dabar gelbėja visą Ukrainą. Čia bazuojasi Ukrainos kariuomenės naikintuvai MIG ir kiti lėktuvai.
Aerodromą jau tris kartus bombardavo, infrastruktūra smarkiai apgadinta, bet lėktuvai vis dar skraido. Vakar mačiau, kaip žemai atskrido dideli transportiniai lėktuvai. Kiek aš suprantu, lėktuvai užsienietiški, tai turbūt paramą mums atgabeno. Taip ir gyvename“.
Kariaujančios šalies kasdienybė
Tačiau ir santykinę ramybę kol kas jaučiančio Kaluch miesto gyvenimo ritmas alsuoja karu.
„Labai daug pabėgėlių. Mūsų mieste gyvena apie 70 tūkstančių žmonių, tai dar atvykėlių yra apie 50 tūkstančių. Kiekviename miestelyje, kiekviename kaime pilna žmonių iš rytinių Ukrainos regionų. Visi traukia į vakarus. Pirmieji, kas galėjo, pasitraukė į užsienį. Tai buvo gal kiek turtingesni žmonės. O dabar eina biednesni, iš Charkovo, kitų regionų. Gaila į juos žiūrėti, moterys su vaikais, seni žmonės. Produktų turime, kol kas visko užtenka. Tik kainos auga, kas savaitę į viršų šoka. Nuo karo pradžios jau gal trigubai pakilo. Bet ką darysi, viską reikia iškentėti. Tikimės, kad Dievas kaip nors pasuks žmonėms Rusijoje protą, kad jie supras, kokia nelaimė yra karas“, – kalbėjo P. Miroslava.
Anot moters, nelaimės nepalaužia ukrainiečių dvasios.
„Jokios panikos nėra, žmonės kaip reta draugiški. Niekas dabar nekritikuoja valdžios, nors visada galima rasti už ką. Mieste yra didžiulė chemijos gamykla, buvo baisu, kad jos nesusprogdintų, tada visą apylinkę chemikalais užnuodytų. Aš pasikalbu su tais jaunais teritorinės gynybos kareiviais, tai jie sakė, jog dalį pavojingų cheminių elementų sudegino, dalį išvežė, kad bombardavimo atveju į aplinką nepasklistų. Klausiau jų, ką kalba tarpusavyje patyrę kariškiai, buvę Donbaso ir Luhansko frontuose. Sako, kad jei leistų mums atakuoti, tai nuvarytume rusus iki Uralo. Dabar girdėjome, kad keitėsi kariuomenės vadovybė, tai gal prasidės puolimas“, – pasakojo pašnekovė.
Šiurpūs karo šešėliai
Karas turi šiurpią kainą – fizinę ir dvasinę.
„Vasarą, jau po 2014 metų karo Ukrainos rytuose pradžios, būdavo, išeini į miestą, o ten jaunas žmogus ant dviejų protezų eina. Kitas su vienu protezu, trečias be rankos. Visas gyvenimas jauniems žmonėms karo sužalotas. Juk jiems dar gyventi ir gyventi. Žiūrėti negalėdavau, širdis, atrodo, sustoja. O kiek dabar tokių bus? Net pagalvoti baisu. Siaubas.
Vakar laidojome du kareivius. Jau nuo 2014 metų yra tokia tradicija, kad jei per kokį kaimą ar miestelį veža žuvusių karių karstus, tai visi žmonės renkasi ir palydi juos suklaupę šalikelėje. Tegul mato rusai, kaip mes savo žmones mylime ir gerbiame. Bet nieko, Ukraina atlaikys. Tačiau sunku tverti, kaip širdį skauda“, – susijaudinusi kalbėjo p. Miroslava.
Moteris sakė, jog skambučiai ir ryšys su Lietuva, čia gyvenančiais brangiais žmonėmis yra tikra atgaiva: „Ačiū visai Lietuvai, ji pirmoji mums į pagalbą atėjo. Jūs neįsivaizduojate, kaip aš tuo širdyje didžiuojuosi. Visus prisimenu, menu kiekvieną Biržų takelį, pažįstamą žmogų. Būkit visi laimingi ir sveiki“.
