„Reikėtų ir Lietuvą gerai pakratyti, kad pagaliau šitą nusibodusią valdžią pakeistų“.
Tokius žodžius išgirdo viena Europos universitete aukštojo mokslo studijas baigusi lietuvė.
Ji autobuse atsitiktinai į laisvą vietą prisėdo prie moters, dirbančios kosmetologe.
Šioji pakeleivė, lietuvaitei neduodama net įsiterpti, išaiškino, kad mus visus kontroliuoja 5G mobiliojo ryšio tinklo sistemas statanti bendrovė. Kad skiepytis nuo koronaviruso negalima, nes taip bus visi sučipuoti.
Kad nereikia tikėti sistemine žiniasklaida, kuri rodo bombarduojamų Ukrainos miestų vaizdus.
Esą netgi ta su vaiku žuvusi gimdyvė iš subombarduotos ligoninės buvusi tik gera aktorė.
„Nežinau, kokias smegenis reikia turėti, kokia kempinlige sirgti žmogui, kuris gyvendamas Europos šalyje ir turėdamas visą informaciją gali kalbėti tokius dalykus“, – kraupo moters kalbų klausiusi lietuvaitė.
Tiesa, vieno dalyko pakeleivė nepamiršo – tai pakviesti apsilankyti jos kosmetikos salone.
Tačiau šiame salone biržietė nesilankys. Ji svarsto galimybę dėl tokių kalbų netgi informuoti teisėsaugos pareigūnus, kad karą pateisinanti žmogysta sulauktų tinkamo įvertinimo.
Reikia tikėtis, kad į pasaulio vertintojos vaidmenį įsijautusios grožio specialistės salone niekada neapsilankys ir save gerbiantys žmonės. O juo labiau nuo karo į Lietuvą pabėgę Ukrainos gyventojai.
„Suvokiu, kad esu savo šalies ambasadorė, ir noriu garbingai atstovauti savo šaliai“,- kalba Biržų rajone vos prieš dieną apsigyvenusi ukrainietė.
Ji dar gerai neišsimiegojusi ir išsigąsta nuo žinios, kad savaitgalį Biržų rajone planuojamos karinės pratybos.
Nes kiekvienas pamatytas kariška uniforma apsirengusio žmogaus vaizdas ar didesnis garsas priverčia ją krūpčioti ir dengtis ausis.
Ji irgi gera aktorė? Ir tie keturi milijonai savo namus palikti priverstų ukrainiečių – aktoriai? Ir tos kelios dešimtys žmonių, su vienu maišeliu daiktų prisiglaudusių Biržuose, taip pat artistai?
Tikėkimės, kad apie aktorius ir pasaulinius sąmokslus kalba tik vienetai. Tikėkimės, jų mažėja su kiekviena Rusijos žiauraus karo prieš Ukrainą diena.
„Man gera buvo pravažiuojant pamatyti ant namų iškabintas Ukrainos vėliavas. Supratau, kad mus palaikote, kad mums padėsite, kaip galite“, – kalba kita ukrainietė pabėgėlė.
Ji nerimastingai vis dairosi savo mažamečių vaikų. Net žinodama, kad yra saugi.
Ši motina – irgi aktorė?
Kai kurie Biržuose kalbinti ukrainiečiai sako nesitikėję, kad bus taip laukiami ir priimti.
Tačiau pasigirsta žinių, kad kai kurie pirmomis dienomis apsigyventi pasiūlę lietuviai nepriima pabėgėlių su vaikais.
O viena šeima iš savo namų tokią šeimą net išprašė… Laimė, atsirado juos tuoj pat priglaudusių.
Ar tokie poelgiai irgi nėra žinia nuo karo kenčiantiems mūsų broliams ukrainiečiams?
Kiekvienas iš mūsų, sutinkantis, priimantis ar susiduriantis su pabėgėliais, netgi savo gyvenimą gyvenantis, esame savo šalies ambasadoriai.
Prieš deklaruodami paramą gal pirmiausia įvertinkime, ar tai darome iš geros valios, ar noro parodyti savo viršenybę, ar prisirinkti politinių taškų.
Šiandien šalia mūsų apsigyvenę ukrainiečiai matys ir dėsis į širdį tai, kokie mes esame ir būsime. Kaip elgiamės, ką kalbame ir netgi ką mąstome.
Anksčiau ar vėliau jie sugrįš į savo namus. Ir išvažiuos į savo kraštą veždamiesi prisiminimus apie tai, kokie mes, lietuviai, esame.
Todėl, jei galima, pasilaikykime savo taip reikšmingą nuomonę sau. Net jei ji atrodo vienintelė ir nepakartojama.
Nebūtina šaipytis iš valdžios, kuri rūpinasi, kaip Biržuose baigti darbus, kai statybinės medžiagos liko subombarduotoje Ukrainoje.
Nebūtina girtis kiekvienu iškeptu keksiuku, kurį nunešėme šalia apsigyvenusiems karo pabėgėliams.
Paramą rodykime savo darbu, savo laiku, savo elgesiu.
Stenkimės pamatyti mokykloje ne tik verkiantį ukrainietį mokinuką, bet ir užgauliojamą lietuvaitį vaikiuką.
„Ukromanija. Pykina – jų vėliavos visą šalį uždengė. O kur mūsų?“ – viešai klausia viena aktyvi biržietė maršistė.
Niekas jai netrukdo Lietuvos, kaip ir Ukrainos, vėliavos iškelti.
Ir pirmiausia pradėti tai daryti nuo savo kiemo.
