Kasmet vis sudėtingiau rašyti apie dramatiškus Sausio įvykius. Ne tik todėl, kad, regis, mažiausiai tuziną proginių tekstų apie tai jau rašiau ir vis stengiausi atrasti tą natą, kuri šiandien nuskambėtų gyvai, o nebūtų tik duoklė kalendoriui. Kita vertus, po visų XXI amžiaus dramų, regis, netaktiška sakyti, kad mūsų tauta pilietinių kankinių krauju įtvirtino laisvę, kai kasdien bepročio diktatoriaus pradėtas karas pareikalauja tūkstančių gyvybių. Pagaliau yra žmonių, kurie su nuoširdžia nostalgija prisimena sovietmetį ir net įrodinėja, kad esą jaukiau anuomet buvo gyventi. Kaip jiems paaiškinti, dėl ko per Sausio įvykius rinkomės ginti savo valstybę, o keliolika drąsuolių net už tai paguldė savo galvas?
Priklausau tai kartai, kuriai Sausio įvykiai niekada netaps vien įrašu kalendoriuje.
Tai buvo ypatingos dienos, kai baimė, viltis, bendrystė mokė, kad laisvė negali būti atsieta nuo atsakomybės, kad tikri ir brangūs dalykai turi savo kainą ir ji negali būti konvertuota į pinigus.
Galiu pykti ant politikų, kurie, kaip man atrodo, kažką daro ne taip, tačiau absurdiška pykti ar niekinti savo Valstybę, nes ji paprasčiausiai yra namai, kurie jaukūs, tvarkingi, šilti, sotūs tiek, kiek mes patys jiems sugebame visa tai suteikti.
Kai šiandien žvelgiu į stulbinančius vaizdus iš Sakartvelo, kur tūkstančiai žmonių kantriai kasdien budi laisvės sargyboje, regiu paraleles su mūsų istorija ir tuo pačiu dėkoju Dievui, kad tiek toli jau esame pažengę.
Buvau prie Parlamento, kai buvo skelbiamas Nepriklausomybės atkūrimas, taip pat ir per Sausio įvykius. Gerai prisimenu, kad abu kartus jaučiau solidarumą ne su konkrečia valdžia, bet su savo Valstybe.
Galiu pykti ant politikų, kurie, kaip man atrodo, kažką daro ne taip, tačiau absurdiška pykti ar niekinti savo Valstybę, nes ji paprasčiausiai yra namai, kurie jaukūs, tvarkingi, šilti, sotūs tiek, kiek mes patys jiems sugebame visa tai suteikti.
Nuo Sausio įvykių laisvė ir laužas man labai susiję dalykai. Laužas šviečia ir sušildo, bet jis turi būti „maitinamas“, turi būti puoselėjamas. Kartais labai sunku išsaugoti ugnį, kai susiduriame su vėtromis ir liūtimis, tačiau nepamirškime, kad alternatyva laisvės puoselėjimui yra šaltis, tamsa ir vienatvė.
Per tuos lemtingus įvykius sunkiausia buvo tverti nežinomybę. Pamenu spiečių gandų apie tai, kad jau tuoj mus visus traiškys tankai, kad atvyksta ginkluoti desantininkai, kad visame Vilniuje pilna žuvusių, o mūsų politikai pabėgo į užsienį. Gerai pamenu ir tai, kaip džiugu buvo sutikti Parlamento prieigose bičiulį, apsikabinti ir pasidžiaugti, kad esame gyvi ir sveiki.
Laisvė būtų visada greta atsakomybės, tačiau jis puikiai suvokia, kad laisvė tik atidaro duris, o tai, kur ir kaip pro jas einame, tai jau mūsų pasirinkimas.
Mano pusbroliui prie televizijos bokšto kulkų salvė pataikė į kojas. Teko kęsti kelias sunkias operacijas, teko gana ilgam atsisakyti tų sporto šakų, kurias mėgo. Tačiau man buvo labai svarbu, kai, praėjus daug metų, jis tvirtai pakartojo, kad nė akimirkos nesigailėjo to, kad gynė Tėvynę ir praliejo už ją kraują. Taip, jam norėtųsi, kad sugebėtume gyventi solidariau, teisingiau, būtų daugiau pasitikėjimo visuomenėje ir laisvė būtų visada greta atsakomybės, tačiau jis puikiai suvokia, kad laisvė tik atidaro duris, o tai, kur ir kaip pro jas einame, tai jau mūsų pasirinkimas.
Jei kraują praliejęs mano pusbrolis sugeba priimti Sausio įvykius kaip dovaną, neturiu teisės aš burbėti, kad viskas galėjo būti geriau. Tuo labiau, kad kiekviena diena mums dovanojama kaip nauja galimybė keisti pasaulį.
Visai pabaigai tai, ką aiškiai supratau per daugiau nei penkiasdešimt metų. Natūralu norėti pakeisti pasaulį, teisinga norėti pokyčių visuomenėje, kurioje gyvename, tačiau tikrosios permainos visada prasideda mūsų širdyse ir protuose. Laisvė taip pat yra vidinis apsisprendimas.
Ji tikrai negarantuoja, kad bus lengva, patogu ir saugu, tačiau tik laisvė suteikia mums gyvenimui tikrumą.
Andrius Navickas, filosofas
