Neseniai Pabiržės seniūnijos seniūne tapusi Ilona Žvirgždienė sako naujoje darbovietėje dar tik apšylanti kojas. Tačiau neslepia, kad ji šiuo metu pasiekė tokį tašką, kad visur – tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime – jaučia ramybę ir pilnatvę.
Dėkinga už paliktą stiprų ūkį
Su Ilona susėdame jaukiame Pabiržės seniūnijos kieme. Kalbėdama apie tvarkingą seniūnijos aplinką Ilona sako esanti dėkinga buvusiai seniūnei Vitai Zurbaitei, kurios dėka seniūnijos ūkinė dalis palikta labai stipri, o miestelis nuolat papuoštas.
Ji sako pasistengsianti nepasiduoti ir rūpintis seniūnijos poreikiais taip, kaip tai darė ir jos pirmtakė.
Seniūnė džiaugiasi ją geranoriškai sutikusiu kolektyvu, draugiška aplinka ir dideliu degančiu noru dirbti. Ją pradžiugino, kad ir viešuosius darbus atliekantys asmenys noriai renkasi ir keliauja darbuotis, gražinti teritoriją.
Ar gali būti, jog buvusi seniūnijos vadovė iš darbo pasitraukė dėl nepakankamo atlyginimo? Ar šis darbas turėtų būti geriau apmokamas?
„Seniūno darbas labai atsakingas. Turi žinoti daugybę sričių, turėti daug informacijos. Bet atlyginimu negali skųstis – eidamas į darbą žinai, koks jis“, – sako I. Žvirgždienė.
Tačiau ji mano, kad ši pareigybė pagal dideles darbo apimtis turėtų būti labiau finansiškai įvertinama.
Svarbi artimųjų parama
Naujoji Pabiržės seniūnė kilusi iš Jokūbiškių kaimo. Jos tėveliai Jonas ir Regina Šatai dirbo kolūkyje. Iširus bendrovėms turėjo savo ūkelį. Dabar jie jau senjorai.
Ilona užaugo kartu su dviem broliais – Vitaliu ir Valdu. Vienas brolis gyvena Anglijoje, kitas – Biržuose.
„Gal dėl to niekada nebijojau keisti darbų, nes visada turėjau palaikymą. Žinojau, kad jeigu kas, visuomet turėsiu kur gyventi ir namus, į kuriuos gali sugrįžti“, – kalba Ilona.
Ir iki šiol jos tėvų namai yra traukos centras. Į čia tik turėdama laiko skuba ne tik ji, bet ir dukra Rugilė, ir brolio dukra su kūdikėliu, ir brolio sūnus.
Kol mokėsi mokykloje, Ilona galvodavo, kad išvažiuos iš Biržų, gyvens dideliame mieste ir tikrai niekada – kaime.
Ji ne tik liko Biržuose. Dabar gyvena vienkiemyje, kuriame randa ramybę. Turi savo daržiuką, šiltnamį – jo taip pat sakė gyvenime niekada neturėsianti. O dabar patenkinta, kai gali kapstytis po žemę ir užauginti sau ir namiškiams daržovių.
„Mamytei šią vasarą darže nuskendo agurkai, o aš ją daržovėmis aprūpinau. Visi juokėsi, kad tai pradedančiojo sėkmė“, – kalba Ilona.
Persivertė pasaulis
Moteris pasakoja, kad jos gyvenime pats didžiausias perversmas buvo dukros Rugilės gimimas.
„Tuomet persivertė pasaulis. Galvojau – turiu gyventi taip, kad dukrai dėl manęs nebūtų gėda“, – kalba Ilona.
Dukra – jos laimė ir pasididžiavimas. Mama prisimena, kad nuo pat mažens jai kasdien skaitydavo pasakas, mėgdavo kartu keliauti. Abi iki šiol išlaikė labai stiprų artimą ryšį, kuriuo ji be galo džiaugiasi ir jį vertina.
„Aš be galo ja džiaugiuosi ir didžiuojuosi“, – kalba moteris.
Gabi mergina besimokydama mokykloje garsėjo savo rašiniais. Jai buvo prognozuojama žurnalistės ar rašytojos karjera. Tačiau ji turėjo kitokių svajonių.
Dabar Rugilė Šataitė studijuoja Vilniaus universiteto kūrybos komunikacijos specialybės trečiame kurse. Šiuo metu galvoja apie magistratūros studijas užsienyje.
Ilona pasakoja, kad Rugilė nuo paauglystė žinojo, ką reiškia užsidirbti duoną. Nuo dešimtos klasės vasaromis dirbo ir Biržuose, ir užsienyje. Taip ji, pasak mamos, užsidirbo savo studijų fondą. Jai padeda ir Anglijoje gyvenantis tėtis. Su Rugilės tėvu Ilona nebuvo susituokusi, todėl dukrą auginti jai buvo vienas didžiausių gyvenimo išbandymų.
Moteris sutiko kitą žmogų, už kurio ištekėjo. Tačiau jį užklupo liga. Tai buvo be galo didelis sukrėtimas, ypač paskutiniuosius dvejus jo gyvenimo metus.
„Blogiausia, kad artimas žmogus serga, o tu niekuo negali padėti. Naktimis ir verkdavau, ir melsdavausi. Tiek išgyvenau, kad, kai mirė, nebebuvo ašarų, tik galvojau, kad žmogus pagaliau nebesikankina“, – vienus didžiausių išgyvenimų pasakojo Ilona.
Valstybės tarnyboje stabiliau
I. Žvirgždienė yra baigusi Vilniaus universitete vadybos ir verslo administravimo studijas. Taip pat Biržų technologijų ir verslo mokymo centre įgijo verslo vadybininko padėjėjos specialybę.
„Visą gyvenimą nestoviu vietoje“, – sako moteris.
Po mokyklos baigimo būdama devyniolikos metų ji pradėjo dirbti. Pirmiausia – Kratiškių pašto viršininke. Septynis kilometrus važiuodavo dviračiu ir sakydavo kažkada turėsianti vairuotojo pažymėjimą. Taip ir nutiko.
Vėliau ji įstojo į universitetą, į Vilnių važinėdavo šeštadieniais.
„Buvo sena svajonė. Nebuvo pinigų, bet užsispyriau – baigsiu ir viskas“, – pasakoja Ilona.
Vėliau ji dirbo notaro biure, vaikų darželyje „Vyturėlis“ sekretore. Vėliau išėjo dirbti į seniūnijas – buvo seniūno pavaduotoja Parovėjos ir Širvėnos seniūnijose.
Dvejus metus ji dirbo Savivaldybės Socialinės paramos skyriuje – norėjusi geriau suprasti šią darbo sritį. Ji džiaugiasi šioje darbovietėje sulaukusi palaikymo ir empatijos.
Moteris neslepia darbą valdiškose institucijose pasirinkusi dėl stabilumo ir socialinių garantijų.
„Savivalda – ne privatus verslas. Čia atlyginimai gal kartais ir mažesni, bet yra didesnės socialinės garantijos. Kai gyvenime susiduri su ligomis, problemomis, suvoki, jog valstybės tarnyba yra stabilesnis dalykas“, – kalba Ilona.
Seniūnija be gyventojų niekam nereikalinga
„Radau ramybę ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Jei viskas gerai seksis, darbo nebekeisiu“, – sako Ilona.
Ji norėtų nenuvilti pabiržiečių. „Mano vizija – kad seniūnija būtų traukos centras. Kad būtų geri santykiai su jos gyventojais, be kurių juk ir seniūnijos nereikėtų“, – sako naujoji seniūnė.
Ji nori, kad žmonės į seniūniją drąsiai ateitų su savo reikalais ir problemomis.
„Noriu, kad kiekvienas seniūnijos gyventojas būtų gerbiamas, bet ir su seniūnijos darbuotojais jie gražiai elgtųsi. Jei kyla nesusipratimų ar klausimų, visiems reikia susėsti kartu, pasikalbėti ir išsiaiškinti“, – savo darbo viziją pasakoja seniūnė.
Ji jau informavo seniūnaičius ir bendruomenių pirmininkus, kad norėtų su jais susitikti ir aptarti bendrai rūpimus klausimus. Ją itin džiugina Pabiržės bendruomenės žmonės, kurie neabejingai žiūri į aplinką bei supančius žmones.
Pasak I. Žvirgždienės, seniūnijos biudžetas mažas. Bet ją džiugina ir daug vilčių teikia ūkio darbuotojų pastangos.
Tarp paliktų buvusios seniūnijos darbų yra nurodyta ir kreiptis dėl geologinių tyrimų vienoje gatvėje, kur formuojasi karsto įgriuva. Bet kartu ji supranta, kad šie tyrimai gali būti ne seniūnijos biudžetui.
Vienas iš didžiausių skausmų – kad nebeliko Pabiržės mokyklos. Gerai, kad šiuo metu jos teritoriją prižiūri „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos darbuotojai.
„Kaip tik su ūkio dalies vadovu Martynu Augustinavičiumi apžiūrėjome šį pasatą. Jis didelis, ar bus kas perka?“ – svarstė ji.
Dar vienas pardavinėjamas pastatas yra važiuojant į Gulbinus – buvusi „pekla“. Nors pastatas renovuotas ir šalia gero kelio, panašu, kad kol kas pirkėjas neatsiranda.
Seniūnija prižiūri vieną parką Likėnuose. Jai labai smagu, kad šios ligoninės teritoriją gražiai prižiūri Panevėžio ligoninės darbuotojai. Jai pačiai su kolektyvu labai malonu pietauti gražioje ligoninės kavinukės terasoje.
Kad gyvenimas būtų geresnis
Kokių svajonių turi Pabiržės seniūnė Ilona Žvirgždienė?
„Kad ir toliau būtų taip gerai, kaip dabar. Žmonės kad būtų draugiški, pozityvūs. Kad kiekvienas pradėtume nuo savęs, kad mūsų gyvenimas būtų geresnis“, – sako ji.
