Praėjusį šeštadienį Vilniaus centrinėje bibliotekoje buvo pristatyta šviesios atminties biržiečio Vidmanto Striužo pirmoji knyga – poetinė kronika „Prabyla raštuose gulėję žodžiai“.
Šis renginys, pasak bibliotekos darbuotojos, yra savotiškas bibliotekos darbo sezono atidarymas. Dauguma susirinkusiųjų – buvę poeto Vidmanto Striužo artimi draugai, kolegos, iš Biržų kilę vilniečiai.
Visą gyvenimą rašytą kūrybinį palikimą tvarkyti ir išleisti gražia rinktine suskubo Vidmanto brolis Valdas. Poezijos rinkinys, pasak renginio dalyvių, yra gražus paminklas mūsų krašte, gimtojo Dirvonakių kaimo kapinėse, besiilsinčiam Vidmantui, kuris šį pasaulį paliko vos perkopęs keturiasdešimtmetį.
Anksti ėmęsis plunksnos Vidmantas norėjo mokytis ir tapti „svajonių mokytoju“, deja, gyvenimo realybė buvo kitokia. Vidmantas Striužas dirbo staliumi-dailide. Ir visą laisvą laiką skyrė mokymuisi. Gabus vyras kalbėjo, skaitė anglų, rusų, lenkų, vokiečių, vengrų, estų, ispanų, čekų, esperanto, lotynų ir net kai kuriomis arabų kalbomis. Jį visą gyvenimą lydėjo keista nuojauta, jog laiko yra mažai, jo nesugrąžinsi, todėl būdamas dvidešimt aštuonerių konkretino gyvenimo tikslus. Kur kas stipriau nei kiti žmonės suvokdamas būtį, jaunasis kūrėjas buvo priverstas giliai pajusti ir buitį.
Pristatydamas Vidmanto rinktinę, jo brolis Valdas Striužas ją vadino rašytiniu paminklu, sielos kūryba, apie kurią žinojo tik patys artimiausieji.
Pasak Vidmanto jaunų dienų draugės, vėliau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Nijolės, Vidmantas Striužas buvo ne tik labai gabus, bet ir labai apsiskaitęs, „jis vienas žinojo daugiau nei šešios lituanistės“. Moteris prisiminė, kaip viename esperantininkų susitikime jie visą naktį praleido sėdėdami žydinčioje obely skaitydami poeziją. Po to Vidmantas buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę, iš kur skriejo laiškai – kelių lapų meno kūriniai, kuriuos mergina kartais paskaitydavo ir kitiems.
Paragintas draugų, jau dirbdamas Vilniuje, Vidmantas buvo įstojęs į Vilniaus universitetą, kur trejus metus studijavo filologiją. Draugai, užsukę į jo staliaus-dailidės kambarėlį universitete, išvysdavo ne įrankius, o daugybę knygų. Buvusi poeto bičiulė prisiminė, kaip Vidmantas vertino knygas, kaip jas mylėjo. Pasirodžius poetės Juditos Vaičiūnaitės poezijos rinktinei, V. Striužo draugė Nijolė pasirūpino jam į kariuomenę nuvežti minėtą rinkinėlį, kuriam nupirkti kapeikas sumetė jos bendrakursiai. Tokia buvo to meto realybė. „Šiandien šventė Danguje“, – kalbėjo mokytoja Nijolė, neabejodama, jog knygos pasirodymas nudžiugino ir šioje, ir kitoje realybėje esančius.
Pristatydamas brolio kūrybą, Valdas Striužas užsiminė, jog šį rudenį planuojantis poezijos rinktinę pristatyti ir Biržuose, kurie yra ne tik Vidmanto gimtinė, ne tik jo amžino poilsio vieta, bet čia jaunasis poetas ir mokėsi (baigė Biržų antrąją vidurinę mokyklą – red. pastaba), ir dirbo statybos organizacijoje, ir sklandytuvu ne kartą kilo į padangę.
Knygos pristatymo pabaigoje susirinkusiuosius dainomis nudžiugino poeto brolis Valdas Striužas, jam akomponavo Jurgita Umaraitė.
