Vienas amerikietis po vestuvių apsigyveno su žmona Anglijoje. Tačiau ji po ilgos ligos mirė, ir vyras nusprendė su maža dukrele grįžti į savo tėviškę. Jis tikėjosi, jog ilga kelionė laivu padės įveikti liūdesį.
Antrąją kelionės dieną tėvas su dukra išėjo į denį pasivaikščioti. Prigludę prie turėklų jie žiūrėjo, kaip švelniai laivas skrodžia bangas. Jie žavėjosi neaprėpiama jūros platybe, laikinai pamiršę žmonos ir motinos mirtį.
Po valandėlės susimąsčiusi mergaitė tyliai prabilo:
– Tėti, ar Dievas mus taip myli, kaip mes mylėjome mamą?
– Taip, vaikuti, – atsakė tėvas. – Pasaulyje nieko nėra didesnio už Dievo meilę.
– O kokio ji dydžio? – paklausė mergaitė.
– Kokio dydžio? Pabandysiu paaiškinti: pažiūrėk į begalinį vandens plotą, pažvelk aukštyn ir žemyn. Dievo meilė yra platesnė nei šis vandenynas, ji aukštesnė už aukštąjį dangų ir gilesnė nei šis vanduo, kuriuo mus neša laivas.
Mergaitė pabandė pamatyti visą neaprėpiamą vaizdą, jos veidelis įsitempė, o akyse pasirodė ašaros. Tėvas jau ketino ją guosti, tačiau ji pagriebė abiem rankelėm tėvo ranką ir jos veidas nušvito, kai tarė:
– Bet juk tai nuostabu, mes esam Dievo meilėje.
Kunigas Vidmantas Kareckas
