Biržų kraštas gali didžiuotis žmonėmis, kurie yra savo srities aukščiausio pilotažo specialistai. Tačiau jie, net ir pasiekę profesinių aukštumų, nepamiršta, kur jų pradžia, nuolat palaiko ryšį su gimtine ir Biržuose likusiais žmonėmis, kurie padėjo atsispirti kylant į karjeros viršukalnes.
Viena iš tokių žmonių yra plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja 33 metų Justina Vaičiulėnaitė.
Medikė Vilniuje dirba keliose valstybinėse ir privačiose klinikose, turi daugybę pacientų. Rasti laiko pokalbiui su ŠR jai prireikė kelių mėnesių.
Mokėsi muzikos ir daug dirbo
Justina Vaičiulėnaitė yra Kilučių kaimo vaikas. Jos tėveliai – Biržų ligoninės laboratorijos darbuotoja Virginija ir ūkininkas Gintaras.
Dvi Vaičiulėnų dukterys pasirinko mediko profesijas. Jaunylė dukra Aušra – vaikų reumatologė, dirbanti Santaros klinikų vaikų ligoninėje specializuotų vaikų ligų skyriuje.
Kadangi abi seserys gyvena Vilniuje ir yra labai užsiėmusios, į namus jos sugrįžta labai retai, tik per didžiąsias metų šventes. Tuomet tėtis jų iki išnaktų laukia kūrendamas pirtį…
Į Vilnių dažniau nuvažiuoja tėveliai. Pašnekovė džiaugiasi, kad jie yra jauni, sveiki ir stiprūs, turi daugiau laiko ir gali dukteris aplankyti.
Justina pasakoja, kad, nors jų šeima gyveno toliau nuo Biržų, abi seserys dalyvavo įvairose veiklose, buvo labai aktyvūs vaikai. Abi baigė Biržų Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokyklą: Justina mokėsi fortepijono klasėje, Aušra – chorinio dainavimo.
Mokantis muzikos mokykloje teko dažnai važinėti į įvairius koncertus, dalyvauti dainų šventėse.
„Gyvenant mažame miestelyje reikia lankyti papildomus būrelius, kad tave išmokytų stovėjimo ant scenos, kad būtum užimtas, nenueitum klystkeliais. Svarbu išmokti save pristatyti viešumoje, pasisakyti. Tai suteikia pasitikėjimo savimi ir išmoko nugalėti viešumos baimę“, – kalba J. Vaičiulėnaitė.
Justina sako labai mėgusi piešti. Vienu metu teko rimtai pasirinkti, kam skirti laiką – muzikai ar piešimui. Pasirinko muziką, tačiau laisvu laiku piešdavo visą laiką. Ir dabar sako kasdien piešianti, tik kitaip…
Mergaitės augo kaime, tad vasarą būdavo daugybė darbų. Teko jėgas išbandyti ir prie prekystalio tėvelių įkurtoje parduotuvėje.
Seserims tekdavo daug plušėti daržuose. Buvo net įvesta užmokesčio už darbą sistema.
Įtraukė chemijos mokytoja
Justina sako net negalinti pasakyti, kodėl ji pasuko į mediciną. Jos mama prisimena, kad dar besimokydama antroje klasėje dukra, kažkieno paklausta, pasakė, kad nori būti gydytoja.
Justinai besimokant Biržų „Saulės“ gimnazijoje chemijos mokytoja Laimutė Marinskienė ją labai sudomino chemijos ir gamtos mokslais. Mokytojos paskatinta ji Vilniuje baigė ir jaunųjų chemikų mokyklą. Šiai mokytojai Justina sakė esanti labai dėkinga, kad ją su seserimi „užkabino ir parodė kelią“.
Nors Justina su Aušra gimnaziją baigė aukščiausiais balais, tačiau sunkumų buvo.
Sunkiausia Justinai buvo mokytis lietuvių kalbos. „Mums, biržiečiams, yra problemų dėl savo dialekto, kirčiavimo“, – sako ji. Ir iki šiol prisimena, kaip lietuvių kalbos mokytoja Daiva Sribikienė spaudė prie mokslų. Gal todėl visi gerai ir egzaminus išlaikė.
„Labai dažnai prisimenu savo buvusią auklėtoją Aušrelę Traupytę iš Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos. Ji labai stipriai mane įtraukė mokytis matematikos. Mokytoja buvo drovi, paprasta, bet labai patraukė su įdomiu pamokų dėstymu, olimpiadomis. Buvome veikli bei šauni ir klasė“, – prisimena pašnekovė.
Dėkinga biržiečiams traumatologams
Kodėl Justina pasirinko būtent plastinę chirurgiją?
Ji pasakojo, kad po pirmo studijų kurso ji atėjo pas tuometinį Biržų ligoninės direktorių Nikolajų Jelozą. Paprašė jo leidimo lankytis ligoninėje ir tobulinti žinias bei pasipraktikuoti. Ir labai nudžiugo bei nustebo, kad jai buvo leista eiti netgi į operacinę.
„Parodė, užėjau ir nebeišėjau“, – kalbėjo gydytoja.
Visų studijų metu ji stebėdavo gydytojų traumatologų dr. Olgerto Kvedaravičiaus ir Daliaus Jakubėno atliekamas operacijas. Ji sakė supratusi, kad traumatologija – ne moteriška specialybė, bet ją žavėjo galimybė kažką suplyšusio susiūti ar kaulus sudėti.
Būsima medikė biržiečiams traumatologams daug asistavo, dirbdavo vasaromis. Nors jautė, kad traumatologija jai artima sritis, tačiau, kai reikėjo rinktis specializaciją, suprato, kad tai fiziškai sunkus, ne visuomet moters jėgomis įveikiamas darbas. Ir pagalvojo apie plastinę chirurgiją. Justina specializuojasi plaštakos traumatologijoje. Čia reikia susiūti nervus, arterijas, sujungti mažus kauliukus. Moteriai tokia specializacija tinka.
Su Biržų ligoninės medikais ji sako iki šiol palaikanti kuo glaudžiausius ryšius. Grįžusi į Biržus visuomet aplanko kolegas, nuolat su jais susisiekia telefonu.
„Ryšys su Biržų ligonine gražus. Juk tiek daug ji ir kolegos man davė. Būna daug biržiečių, kuriuos man atsiunčia į skirtingas klinikas – su plaštakų, sausgyslių, nervų ligomis, estetinėmis problemomis. Kiti ir patys mane susiranda, ir per rekomendacijas“, – kalbėjo gydytoja.
Vilniuje dirbanti medikė sako biržiečiams pacientams visuomet surandanti laiko – suvokianti, kad žmonės atvažiuoja iš taip toli ne be reikalo…
Chirurgo darbas – trečdalis sėkmės garanto
Gydytoja sakė, kad plastinė rekonstrukcija ir estetinė chirurgija yra labai plati sąvoka. Jai tenka susidurti su pacientais po traumų, onkologinių ligų.
Medikė pasakoja, kad būna daug atvejų, kai žmonės atvažiuoja nesitikėdami, jog medicina gali kažką padaryti. Ir nustemba, kai sprendimas būna paprastas ir kartais netgi keliolikos minučių operacija išsprendžia ilgai kankinusią problemą.
Medikei tenka rekonstruoti krūtis po onkologinių operacijų, taisyti veido ar kitų kūno vietų defektus po traumų, nudegimų. Dėl kilusios infekcijos dažnai iš tų vietų atrofuojasi audiniai, juos reikia rekonstruoti, išimti iš kitų kūno vietų ir priauginti.
Po tokių operacijų pagerėja pacientų psichinė būklė. Kai tokie žmonės patenka pas plastikos chirurgus, jų problema dažniausiai būna įsisenėjusi. Juos sudėtinga motyvuoti ir išaiškinti, kad viską galima pataisyti.
Pasak medikės, chirurgo darbas yra trečdalis gijimo proceso. Visa kita – paciento nusiteikimas. Todėl labai svarbu, kad žmogus save motyvuotų sveikti.
J. Vaičiulėnaitė sakė, kad jai dažnai tenka susidurti su pacientais, kuriuos vargina rankų tirpimas. 90 procentų paaiškėja, kad tai ne kaklo problemos, ir jos lengvai išsprendžiamos.
„Todėl sakau: reikia nebijoti ir kreiptis į savo šeimos gydytojus, ieškoti pagalbos“, – kalba medikė.
Svajoja apie nuosavą kliniką
Kaip gydytoja Justina Vaičiulėnaitė atsipalaiduoja po sunkaus darbo? Sako, kad laisvalaikiu žaidžia tenisą. Neseniai žaidė Lietuvos medikų teniso turnyre, vasarą ketina dalyvauti Pasaulio medikų turnyre. Anot Justinos, net ir nelaimint prizinės vietos, svarbiausia dalyvauti, pajudėti, pabendrauti, pažaisti.
Dar kiekvieną šeštadienį su draugėmis susitinka pas keramikos mokytoją. Justina tikina, kad keramikos užsiėmimai ypač atpalaiduoja: „Ateini po naktinio budėjimo, paneri rankas į molį – ir minkai.“
Kokios Justinos svajonės? Turėti savo kliniką. Ji gali nebūti didelė, bet savo. Būtų smagu dirbti sau – ne kitiems.
Savam krašte geriausia
Justina Vaičiulėnaitė yra apkeliavusi daugybę šalių. Labiausiai jai patinka Italija, į kurią visuomet norisi grįžti. Iš egzotinių šalių Justinai itin miela Karibų pakrantė.
Tačiau sako, kad grįžus į Lietuvą visuomet pasitinka geras jausmas, kad ji jau namuose.
Gydytoja neslepia sulaukusi daugybės pasiūlymų pagal profesiją dirbti užsienyje. Bet jų atsisakiusi, nes visuomet norėjusi likti Lietuvoje.
„Visos šalies problema, kad daug žmonių išvažiuoja. Bet gyvenime pinigai – ne viskas. Svečioje šalyje lydi svetimumo jausmas“, – sako medikė.
Ir tarsi patvirtinimą pateikia kelias dešimtis metų užsienyje gyvenančių ir grįžtančių į Lietuvą pasakojimus, kad ten vis vien esi svetimas.
Justina sako, kad gyvenant Lietuvoje dirbti reikia daug ir sunkiai, ir tų pinigų gal uždirbama mažiau, bet viską atperka suvokimas, kad esi savo krašte.
Pandemijos laikotarpiu Justinai teko daug pakeliauti po Lietuvos miestelius. Jai smagu, kad miesteliai labai sutvarkyti, atgaivinti – juose vyksta renginiai, įrengtos aikštelės vaikams ir kita.
Biržai jai atrodo irgi labai išgražėję, pasitempę. Anot Justinos, labai gražiai sutvarkytas tiltas, ežero ir upių pakrantės. Džiugu, kad tarsi užkrečiama liga Kilučiuose plinta noras tvarkyti bei gražinti savo sodybas.
Justina meile Biržams užkrėtė ir savo kolegas. Prieš kurį laiką jie labai norėjo atvažiuoti kelioms dienoms į Biržus, tačiau sutrukdė pandemija. Tačiau tos minties jie neatsisako. Juo labiau kad Biržuose yra tikrai ką veikti.
„Džiugu, kad biržiečiai juda, žmones pritraukia, stengiasi, kad jaunimas niekur neišvažiuotų“, – sako J. Vaičiulėnaitė.
