Kokias mintis šiemet Jums kelia Visų Šventųjų iškilmė ir Vėlinės?
Į savaitgalio gardelį suvarytos šventės, regis, lieka kažkur šalia darganotos ir neramios kasdienybės. Tačiau kapų lankymas ir su tamsa kovojančių žvakių liepsna neišvengiamai atveja mintis apie laikinumą ir tai, kad kasmet naujais brangiais žmonėmis brangsta Amžinybė.
Tvirtai tikiu, kad laikų pabaigoje niekam nerūpės, kaip buvo ieškoma ministrų, ką žadėjo politikai ir kodėl tiek žmonių patiki melu. Svarbiausias klausimas kiekvienam bus – ką padarei tu, kad pasaulyje būtų kiek šviesiau, jaukiau, teisingiau? Ir labiausiai bus apmaudu dėl laiko, išvaistyto pavydui ir pasipiktinimui.
Kažkaip šiemet žodyje „Vėlinės“ man ryškiai skamba „vėlavimo“ motyvas. Labai dažnai vėluojame pasakyti žmogui, koks jis mums brangus, ar net vėluojame aplankyti, susitikti. Regis, dar bus laiko, yra svarbesnių reikalų. Jei būčiau žinojęs, kad kurį nors žmogų matau paskutinį kartą, būčiau kalbėjęs su juo ar ja apie gerokai svarbesnius dalykus, ilgiau pabendravęs. Jei tik turėčiau dar vieną galimybę.
Kažkaip šiemet žodyje „Vėlinės“ man ryškiai skamba „vėlavimo“ motyvas. Labai dažnai vėluojame pasakyti žmogui, koks jis mums brangus, ar net vėluojame aplankyti, susitikti.
Nepaisant to, kad vis vėluojame santykiuose, tikiu, kad tai, kas tikra, palytėta meile, ne pražūva, bet išsaugoma Amžinybei. Tik mes patys gyvename, žvangindami susigalvotus rūpesčius ir sureikšmindami smulkmenas, tarsi kiekviena diena nebūtų vienintelė ir nepakartojama galimybė kažką išsaugoti amžiams.
Šiemet, kai labai daug darganos ir sutemų tiesiogine ir perkeltine prasme, man labai svarbus atrodo žvakės, gebančios įveikti tamsą, motyvas.
Neįsivaizduoju, kada susiformavo tradicija uždegti žvakę, kaip amžinos atminties simbolį, ant brangaus mirusio žmogaus kapo. Ši tradicija nėra visuotinė, lietuvių, lenkų Vėlinės išskirtinės. Žvelgiant į kapines lapkričio pradžioje gauname patvirtinimą, kad ne mirčiai priklauso paskutinis žodis.
Tačiau šiemet labiau galvoju ir apie tai, kaip mums patiems tapti tomis žvakėmis žmonėms, kurie jaučiasi patekę į sutemas.
Dažnai ir tai paliekame „vėliau“, nors būtent savęs dovanojimas, atsigręžimas į tą, kuriam čia ir dabar reikia kokio nors mūsų veiksmo, o gal tik buvimo šalia, yra svarbiausias priešnuodis varginančios tuštybės nevilčiai, kuri grasina užvaldyti, kai prasmės pradedame ieškoti iš radijo ar visų ekranų plūstančiam naujienų sraute.
Prastai jaustis bepročiaujančiame pasaulyje – normalu. Tiesą sakant, derėtų susirūpinti, jei mus džiugintų tai, ką matome.
Taip, nenormalu tai, kas vyksta tiek Lietuvos, tiek pasaulio politiniame gyvenime. Prastai jaustis bepročiaujančiame pasaulyje – normalu.
Tiesą sakant, derėtų susirūpinti, jei mus džiugintų tai, ką matome. Tačiau ir vėl Vėlinės bei Visų šventųjų iškilmė gali kiek padėti. Kaip priminimas, kad praeina ne tik džiaugsmai, bet ir negandos, kad gyvename įaugę į istoriją ir iš savo protėvių semiamės stiprybės. Jie turėjo savus sunkius išbandymus, kurie juos grūdino. Mums tenka savo drąsos ir išminties „raumenis“ auginti kitais būdais. Jei jie sugebėjo, kodėl mes turime palūžti?
Taip pat nepamirškime, kad visais laikais pasaulį gelbėjo tie tyliai savo pareigas atliekantys šventieji, kuriems ir yra skirta prieš tūkstantmetį Kliuni vienuolynuose įvesta iškilmė.
Šiemet labiau galvoju ir apie tai, kaip mums patiems tapti tomis žvakėmis žmonėms, kurie jaučiasi patekę į sutemas.
Ji ragina su dėkingumu nusilenkti tiems, kurie nepatenka į istorijos vadovėlius, bet kurie yra savotiškas tikrovės „stuburas“. Savo kantrybe, atkaklumu ir drąsa įgyvendinti tai, ką sugeba. Būti vardan kitų ir su kitais.
Suprantu, kad tampa labai neramu, kai žvelgiame į dabarties „politinius herojus“. Tačiau tikiu, kad Lietuva, kaip jau ne kartą buvo istorijos skersvėjuose, išliks, nepaisant jų bepročiavimo. Taip, garantijų niekada nėra.
Vėlinės ir Visi šventieji nemoko naivaus optimizmo. Tai veikiau kvietimas sąžiningai atlikti savo pareigą, būti atrama kitiems ir, svarbiausia, visada prisiminti, kad Amžinybėje išlieka tik tai, kas tikra, tik kūryba, o ne griovimas, paskalos ar skundai.
Tvirtai tikiu, kad laikų pabaigoje niekam nerūpės, kaip buvo ieškoma ministrų, ką žadėjo politikai ir kodėl tiek žmonių patiki melu. Svarbiausias klausimas kiekvienam bus – ką padarei tu, kad pasaulyje būtų kiek šviesiau, jaukiau, teisingiau? Ir apmaudžiausia bus dėl laiko, išvaistyto pavydui ir pasipiktinimui.
