PĖDOS
Pėdos, kur pripėduota – snieguos ar smėly.
Šitos darosi nykstančios – vis daugėja skaitmeninių pėdų,
pėdsakų – tirpsta jie virtualybės okeanuose ir galaktikose,
tačiau geras pėdsekys jas užuodžia ir galbūt kada nors
bus parašyta ir šitų pasaulių begalinė istorija,
kurios niekas ir niekad neperskaitys
ir kuri 99,99999999999… procentai bus niekam nereikalinga vis greitėjančioje ateityje, kuri galbūt kada eis/ ateis/ neateis…
JONO MEKO METAI. CITATA
„Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eiti atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su visa „pažanga“. O praradom ne tik daug: galimas daiktas, kad mes esam praradę viską: orą, vandenį, žemę, upes, upelius, medžius, gėles, dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską, kas šventa…
Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia: su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amerika… Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu…
Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal… į senas, žalias pievas. Avis dar sapnavo, dar prisiminė…“
Iš Jonas Mekas.
Laiškai iš niekur.
Vilnius: Baltos lankos, 1997
FORMOS
Kartais stebiesi, kokios keistos būna džiaugsmo formos.
Štai po trumpo lietaus ant tako sodyboj ropojanti maža maža rupūžėlė.
O džiaugsmas ją išvydus didelis, kažkaip net persmelkia, ypač kai po dvejų sausų metų nemačiau šį pavasarį balose nė vienos neršiančios rupūžės…
Tik kumūtės kukavo, balų gegutės – dažniau nei raiboji.
Autoriaus nuotrauka.
Beržas senosiose Semeniškių kapinėse, 2021.
Iš parodų ciklo „Jono Meko žemė/ The land of Jonas Mekas“.
