Eseistikos etiudai ir vienas trieilis
MĮSLĖ
Menas kartais yra narkotikas.
Dykumų miražas vargšui, neturinčiam talento, bet visas jėgas atiduotančiam kūrybai.
Menas yra sapnas – jį susapnuoji atmerktomis akimis kur nors kai ką išvydęs, pavyzdžiui, senųjų meistrų tapytas lentas Prado muziejaus salėje… Ir ne tik tuos garsiuosius – Piterį Breigelį (Bruegel), Jeronimą Bošą (Hieronymus Bosch), bet ir aibę kitų puikių lentų tapytojų, kurių vardų niekada negirdėjai.
Menas yra verslas, nors tai, kas parduodama už milžiniškus pinigus, neretai kurta ne dėl pinigų.
Meną kiekvienas lyg ir supranta savaip ir skirtingai, bet egzistuoja vis dėlto kažkokie kriterijai, kai dauguma sutaria, pavyzdžiui, kad tas paveikslas ar tas eilėraštis yra… menas.
Tačiau nėra jokių receptų – ypač dabartyje, kad apibrėžtum tą amžiną klausimą „kas yra menas?“
Vienam vamzdis Vilniuje yra pikčiausias priešas, kitam – konceptualiausias kūrinys.
Vienam gražu banaliausios saldybės, kitam – kruvinos mėsos…
Menas yra mįslė; menas lygiai taip pat yra laisvė ir lygiai taip pat (dar ir dabar) begėdiškas parsidavimas kuriai nors idėjai ar sumautos eilinės imperijos (ar miniatiūrinės valstybėlės) ciesoriui.
POVEIKIS
Kartais atrodo, kad didžiausią poveikį visuomenėms turi… kvailiai.
Kvailiai kartais atrodo labai protingi netgi normaliai mąstantiems ir regintiems.
Ir ši mintis kyla ne tik rinkimų proga, bet ir žvelgiant plačiau tiek istoriniame laike, tiek geografiškai.
Kvailių poveikis padidėjo, atsiradus internetui ir socialiniams voratinkliams.
ATLYDŽIO NAKTIES PEIZAŽAS
Ežero ledo
Lėliukė – pro ąžuolus
Šviesioj mėnesienoj
