SNIEGAS KAIP SAPNAS
Sniegas kaip sapnas: pabundi, ir jo nėra.
Pernakt jį anihiliuoja švelnaus žiemos atodrėkio tanki liūtis…
Neaprėpiama baltuma, ką tik plytėjus visur, dingsta kaip ir mūsų iliuzijos.
Sniegas yra kaip ir mūsų viltys, tikėjimai ir netikėjimai.
Ima jie vieną dieną ir… ištirpsta, išnyksta, lyg nebuvę.
Sniegas kaip sapnas – pabundi ir stebiesi – kur tas sniego pasaulis, kur tos iliuzijos, viltys, mirę troškimai?
CITATA IŠ SKAITYMŲ:
„Jei nesiimsime drastiškų veiksmų ir nepakeisime modernaus gyvenimo mechanizmo taip, kad jis anglies dvideginiu nebeterštų atmosferos, galime ir toliau raminti save kartodami, kad pasaulyje visada buvo sausrų, potvynių ir uraganų, karščio bangų, maisto nepritekliaus ir karų. Ir tikriausiai mus apims panika – žinoma, ne visus ir tik retkarčiais – susimąsčius apie tai, kad ateitis gali būti netinkama gyventi, nesąžininga, neprognozuojama.
O mes ir toliau būsime užsiėmę savo kasdieniais reikalais, tarsi jokia krizė net nevyktų, toliau gyvensime pasaulyje, kuriame vis labiau keisis klimatas, lemiamas atsiribojimo ir neigimo, apraudosime savo perdegusią politiką ir pelenais virstančią ateities nuojautą, tačiau tik retai susiesime tai su vis labiau kaistančia planeta, gal pasieksime šiokią tokią pažangą ir net tapšnosime už tai sau per petį, nors tos pažangos toli gražu nebus gana ir toli gražu ne reikiamu metu.
Bet kas tie mes?“
Iš David Wallace-Wells „Negyvenama Žemė. Ateities istorija“, Tyto alba 2020
VYŠNIOS NUŽUDYMAS
Tiesą sakant ji mirinėjo
jau daugel metų
žydėdavo dar gausiai debesiu
prie lango
tačiau uogų mažėjo daugėjo
džiūstančių šakelių
kol vieną kart beveik visos
nudžiūvo
pjoviau jos jau šiek tiek
išpuvusią šerdį
staugiant benzopjūklo demonui
su gailesčiu širdyje ir akyse
nes šitas medis daug daug metų
buvo mano lango ir sielos draugas
uogos buvo mažiau svarbios
negu pavasarinis žydėjimas
ar šerkšno kristalai viduržiemy
pranašaujantys šviesos sugrįžimą
pjoviau jos laiko pažeistą širdį
lyg pirmykštis gamtos žmogus
atsiprašydamas už tai kad ją
suvisam nužudau – atsiprašydamas
kaip medžioklėj nužudyto žvėries
atsiprašydavo kažkoks tolimas protėvis
tolimo laiko bedugnėje – ten jis
iš tiesų buvo nes dabar aš esu –
stoviu prie nužudytos vyšnios
kamieno
o akys viduržiemy pripiltos
žydėjimo liūdesio…
