Eseistikos etiudai ir vienas trieilis
TU IEŠKOJAI
Tu ieškojai prasmės įvairiose kūrybos formose ir gamtos pažinime.
Tu ieškojai prasmės bohemos kavinių siautuly, tikrų ir netikrų draugų apsuptyje, tabako dūmų ir alkoholio ugnikalnių lavoje.
Tu jos ieškojai Indijos šventyklose, budistų istorinėse stupose Nepale.
Tu žiūrėjai Paryžiuj į tekantį Senos vandenį, ir tau norėjos rasti tą prasmę pasaulio įvairovės pažinime, amžinose klajonėse.
Bet ta prasmė vis išslysdavo slidi it vėgėlė vaikystėj tarp pirštų tekančios upės vandenyje.
Galbūt prasmė yra ne tik būti, bet ir išnykti?
Galbūt prasmė yra taip nušvisti/ prašvisti, kad jos net neieškotum, o tekėtum kaip Senos vanduo, kaip visų upių vanduo, kaip visas biosferoj vandens ratas – jūros, upės, garai, sniegas, debesys, lietūs, krušos? Galbūt, sakai sau.
Galbūt prasmės ir nėra, bent jau tokios, kokios tu ieškojai.
KAIP UPĖS
Miestai yra… upės.
Dauguma jų kūrėsi prie upių.
Miestai teka kaip upės – neįbrisi į tą patį miestą antrąsyk taip pat kaip ir į Herakleito upę.
Turiu galvoje ne laike ir erdvėj savotiškai sustingusius pasaulio sąstingio miestelius ir miestus, nors ir jie turi savotiško žavesio.
Turiu galvoj tas didžiasias upes; į kai kurias tu buvai įbridęs, ir gėrėjaisi jų tekėjimu, to tekejimo ritmika, spalvomis ir formomis, žmonių kūnu srautu gatvėse, švara ar nešvara, Azijos saule pro smogą virš Katmandu budistų stupų ar skaidria San Francisko panorama.
Miestai yra kaip upės: jie praplaukia pro tave ir tu praplauki pro juos.
Stovėdamas prie kokio nors miesto upės kartais prisimindavau ankstyvąjį Algimantą Mackų:
„Prie upių visi valkatos prastovi/ norėję būti žemėm ar srove“…
Negailestingo laiko tekėjime visi esame valkatos – bankininkai ir bomžai, prezidentai ir kaliniai iki gyvos galvos…
x x x
pavasarį
vandens pirštai
ieško kelio upokšniui
Autoriaus nuotraukose – Paryžius prie Senos.
