Pastaruoju metu kalbama ir rašoma apie gatvių pavadinimų keitimą Biržuose ir Vabalninke. Diskusijos už ir prieš siūlo išsamiau svarstyti, kodėl daugeliui gyventojų norisi išlaikyti senąjį gatvės pavadinimą. Nesvarbu, kad tie pavadinimai aiškiai liudija sovietinę ideologiją, nesvarbu, kad asmenų, kurių vardais pavadintos gatvės, veiksmai buvo nukreipti prieš Lietuvos nepriklausomybę.
Kalba – apie S. Nėries gatvę Vabalninke. Neseniai vykusi diskusija dėl gatvės pavadinimo keitimo Vabalninke nustebino ir suglumino. Ypač – argumentas, kad su tokiu gatvės pavadinimu gyvename jau seniai, beveik septynis dešimtmečius, kad prie jo pripratome ir todėl nieko nereikia keisti. Kodėl mums toks brangus Salomėjos Nėries vardas? Anot oponentų, daugeliui vyresniųjų tai mėgstama vaikystės ir jaunystės poetė. Užmirštama, kad tuos kelis sovietinius dešimtmečius S. Nėris buvo laikoma vos ne didvyre vien todėl, kad važiavo į Maskvą su prašymu priimti sovietų okupuotą Lietuvą į SSSR šeimą. Po vizito rašė:
„Regiu ir vėl
Galingus Kremliaus bokštus:
Ten rymo Stalino šviesi galva.“
Tai ji savo eilėmis pagal užsakymus šlovino Leniną, Staliną, raudonąją revoliuciją. Ar susimąstėme, kokią stiprią galią turi žodis, koks veiksmingas tai ideologinis ginklas? Be to, vizitas, skirtas Stalino saulei parvežti, buvo naudingas ir finansiškai: Maskvoje kaip delegatė gavo 5000 rublių ir honorarą už „Poemos apie Staliną“ vertimą į rusų kalbą.
Ir tai nebuvo vien jaunystės klaidos: 1940 m. poetė buvo brandi (36 metų), įvairios patirties turinti asmenybė. Gyvenusi užsienyje, gerai mokėjusi vokiečių kalbą poetė tikrai nebuvo politinių įvykių vakuume ir tarpukario Lietuvoje nebuvo izoliuota nuo žinių apie sovietinės Rusijos tikrovę.
Gatvės pavadinimo saugotojai nežino šių S. Nėries biografijos faktų? Internetinėje Wikipedijoje skaitome:
1940 m. okupacija buvo S. Nėries gyvenimo dramos kulminacija. Poetė paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą (išrinkta AT deputate) prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Josifo Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS AT sesijoje, įtraukiant Lietuvą į SSRS sudėtį, ji perskaitė pagal Vladimiro Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką.
Neseniai vykusi diskusija dėl gatvės pavadinimo keitimo Vabalninke nustebino ir suglumino. Ypač – argumentas, kad su tokiu gatvės pavadinimu gyvename jau seniai, beveik septynis dešimtmečius, kad prie jo pripratome ir todėl nieko nereikia keisti.
S. Nėris tuo laikotarpiu rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. 1940 m. pabaigoje periodikoje išspausdino poemą „Keturi“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas „Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir S. Nėris. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pradžioje išleido savo poezijos „Rinktinę“, pradėtą ruošti 1939 metais. S. Nėris aktyviai dalyvavo rinkimų mitinguose Zarasuose, Dusetose ir Utenoje. 1941 m. sausio 12 d. ji išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate.
Taip, daugelis vyresnių biržiečių, vabalninkiečių tikrai užaugo su šios poetės ideologizuota poezija, su ideologizuotu jos portretu. Sudėtinga spręsti, kodėl žinoma poetė pasirinko tokį kelią, bet ji pasirinko būti prieš Lietuvos nepriklausomybę, ji kūrė ditirambus sovietiniams veikėjams, sovietinei tvarkai, buvo už tai, jos poetinius žodžius pakartojant, kad raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydėtų… Ar nevertėtų S. Nėries gerbėjams atskirti talentingos poetės ir Lietuvos valstybingumo duobkasės vaidmenis?
Puikiai žinome, kokią Stalino saulę parnešė Lietuvos pasiuntiniai: susidorojimus su Lietuvos nepriklausomybės kūrėjais, su Lietuvos inteligentija, 1941 m. ir vėlesnius pokario trėmimus. Per Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienas minime tremtyje žuvusius, Stalino saulės spindulių suluošintus Lietuvos žmones. Dėl tremties vertinimų jau nesiginčijame, visi suvokiame šią tautai primestą tragediją, tačiau jos iniciatorius, prie to vienaip ar kitaip prisidėjusius veikėjus, norime pateisinti. Paradoksas: šiomis dienomis prie tremties paminklų tikriausiai vėl stovi tie patys žmonės, kurie prieš kelias dienas gynė ir teisino Lietuvos nepriklausomybę pardavusius, galbūt – sovietinės romantikos, galbūt – sotesnio gyvenimo didžiojoje sąjungoje suviliotus veikėjus.
Ar nevertėtų S. Nėries gerbėjams atskirti talentingos poetės ir Lietuvos valstybingumo duobkasės vaidmenis?
Kodėl vabalninkiečiai nenori turėti Vasario 16-osios akto signataro Alfonso Petrulio vardu pavadintos gatvės? Nes, anot jų, iš Vabalninko krašto kilusio A. Petrulio, aktyvaus Lietuvos nepriklausomybės puoselėtojo, niekas Vabalninke neprisimena (norisi abejoti – argi „Sėlos“ muziejaus Vabalninko filiale negalima išsamiai susipažinti su A. Petrulio gyvenimu ir darbais?), o S. Nėrį, jokiais ryšiais su Vabalninku nesusijusią, visi vabalninkiečiai prisimena, myli ir gerbia…
Vėl galime pasikliauti bent keliomis Wikipedijos eilutėmis:
Alfonsas Petrulis (1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškiuose, Čypėnų valsčius – 1928 m. birželio 28 d. Musninkuose, Ukmergės apskritis) – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-os akto signataras, kunigas (nuo 1899 m.), lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis, Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, Tautos pažangos partijos narys, Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretorius (1919 m.), Lietuvių konferencijos Berne (1917 m.) ir Lozanoje (1918 m.) dalyvis.
Kiti argumentai – norminių aktų kalba. O ji neleidžia dviprasmybių. 2023 m. gegužės 1 dieną įsigaliojo Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Pagal kitą norminį dokumentą gatvių pavadinimai keičiami vadovaujantis personalijų nuopelnų Lietuvos valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims; istorinio įvykio reikšmės Lietuvos valstybei.
Paradoksas: šiomis dienomis prie tremties paminklų tikriausiai vėl stovi tie patys žmonės, kurie prieš kelias dienas gynė ir teisino Lietuvos nepriklausomybę pardavusius.
Palyginkime du jau cituotus Wikipedijos fragmentus ir taps labai akivaizdu, kas turėtų būti svarbiau Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę branginantiems piliečiams.
O gal už visų argumentų slepiasi elementarus dalykas – tie menki nepatogumai dėl gatvės pavadinimo keitimo? Gal prieš juos nublanksta patriotizmas, pagarba Lietuvos istorijai ir niekiniais tampa krašto šviesulių darbai vardan Vabalninko istorijos išsaugojimo?
Diskusijos lieka tik diskusijomis, jos tik iš dalies gali lemti sprendimus. Sprendimus dėl gatvių pavadinimų keitimo priima rajono Savivaldybės taryba. Pagal norminius aktus, gyventojai tik informuojami apie rengiamą sprendimą. Gaila, bet susitikimas atskleidė, jog dar nesugebėjome atsikratyti sovietinės ideologijos. Vis dar šios ideologijos liekanas plakame su Lietuvos nepriklausomybės idėjomis.
Astra Korsakienė, Biržų rajono savivaldybės vicemerė, Liberalų sąjūdžio narė
