Įspūdžiai iš Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos suvažiavimo.
Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos suvažiavimas, vykęs šių metų rugsėjo 8-9 dienomis – jau istorija. Ką mokėjome ir ko dar reikia mokytis?
Suvažiavime pranešimus skaitė, diskusijose dalyvavo svečiai iš garsiausių Nyderlandų, Baltarusijos, Belgijos, Danijos, Austrijos klinikų.
Traumų sesiją pradėjo Armėnijos ortopedas dr. K. Martirosian pranešimu apie karo kompleksinius sužeidimus. Čia gydymo algoritmai kardinaliai skiriasi nuo taikos meto traumų gydymo. Kraupu buvo net sėdint salėje, o regint demonstruotus vaizdus kartojosi mintis: „Mums nereikia karo, bet karui reikia mūsų“.
Artroskopijų sesijoje demonstruotos kelio sąnario plyšusių meniskų susiuvimo galimybės, diskutuota, ar visada išsaugoti – misija (ne)įmanoma?
E. Muškietaitės pranešimas „LOTD narys – einantis profesinio perdegimo link ar jau perdegęs“ aktualus visiems ortopedams besikeičiančiame pasaulyje, didėjant internetiniams lūkesčiams, kurie dažnai nesuderinami su galimybėmis.
Iš renginio parsivežtas supratimas, kad mus, Lietuvos ortopedus, sieja ta pati filosofija, kad esame aprūpinti šiuolaikinėmis technologijomis. Akivaizdu, kad siaura specializacija ir koncentracija turi savų privalumų.
Suvažiavimo pertraukų metu ir vakaronėje bendrauta su bendraminčiais, bendražygiais – džiugu, kad jau užaugo ir šviesi jaunoji karta.
Pavasarį biržiečių kvietimu pas mus svečiavosi Vilniaus Universitetinės ligoninės ortopedijos klinikos darbuotojai. Aplankytos mūsų krašto įžymybės. Daugeliui tai buvo pirmas apsilankymas Biržų krašte. Malonu, kad turime kuo nustebinti net išrankius vilniečius.
Biržų ligoninės ortopedijos, chirurgijos, ANG skyriaus vedėjas med. dr. Olgertas Kvedaravičius
