Kai savi tėvai nesugeba pasirūpinti savo mažaisiais, tai daro iš svetimos šalies atvykęs žmogus. Biržuose jau dešimt metų gyvena Vokietijos pilietis Klausas Weinzierl. Jis su sutuoktine kunige Sigita yra įkūrę vaikų šeimyną, kurioje prieglobstį gauna valstybės globojami mažieji.
Kalbiname vaikų šeimynos tėtį ir jau neatskiriama Biržų krašto dalimi tapusį Vokietijos pilietį.
– Jūs esate vienas iš nedaugelio Vakarų Europos valstybių piliečių, pasirinkusių nuolatinį gyvenimą mažame Lietuvos mieste. Kokia tai patirtis?
– Manau, Lietuvos Vyriausybė žymiai geriau veikia nei Vokietijoje. Čia jaučiuosi žymiai saugiau nei gimtojoje šalyje. Lietuviai supranta savo rytinio kaimyno grėsmę geriau nei Vokietijos politikai.
Biržai man patinka. Dydžiu panašūs kaip mano gimtasis miestelis Vokietijoje, kur augau. Čia yra kepykla, mėsinė, turgus, galima gauti natūralaus neperdirbto maisto. Tai yra fantastika. Vokietijoje ūkininkai savo ūkių produkcijos nebepardavinėja, o čia yra galimybė pirkti tiesiogiai iš gamintojo.
– Esate gyvenęs ir dirbęs 18 pasaulio šalių, iš jų Suomijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Kinijoje, Australijoje, mokate kelias kalbas. Kurios iš šių šalių gyvenimo ir valdymo modelį ar kai kurias patirtis galėtų perimti Lietuva?
– Galvoju, kad Lietuva galėtų užsidaryti sienas ir neįsileisti musulmonų nelegalių migrantų. Ji turėtų sienas suskubti uždaryti kaip ir lenkai.
– Ar jums sunkiai įveikiama lietuvių kalba?
– Moku vokiečių, anglų, suomių kalbas, susikalbėčiau su italu, mokiausi prancūzų ir lotynų. Lietuvių kalba labai sunki, bet dabar jau manęs už akių lietuviškai nebeapkalbėtų.
– Teko girdėti, kad buvote vienas iš inžinierių, testavusių povandeninio tunelio iš Prancūzijos į Didžiąją Britaniją traukinių elektronikos sistemas. Jo atidarymo metu jums ranką spaudė pati Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta. Koks tai buvo susitikimas?
– Tuo metu dirbau Šveicarijos kompanijoje, kuri buvo atsakinga už elektronikos dalį statomame tunelyje. Dirbome šešerius metus, tai buvo didžiausias projektas, kuriame man teko dalyvauti. Praėjus pusei metų po atidarymo vyko iškilmės, susitikimas su Anglijos karaliene. Ji stovėjo prie durų ir kiekvieną atėjusįjį pasveikino rankos paspaudimu. Į vakarienę pakvietimą gavo 500 žmonių, kurie statė tunelį. Dalyvavo ir Prancūzijos prezidentas.
– Suomija, kurioje esate gyvenęs kone 20 metų, yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, turinčių modernias slėptuves gyventojams karo atveju. Lietuvoje jau irgi pradėjo skraidyti pavojingi dronai. Kaip manote, ar mūsų šalis pakankamai pasiruošusi galimoms grėsmėms ir kokių pamokų iš vykstančio karo Ukrainoje galėtų išmokti?
– Nežinau, ko galėtumėme pasimokyti iš Suomijos. Kai ten gyvenau, apie slėptuves nieko nebuvau girdėjęs.
Manau, Lietuva gali daug pasimokyti iš tokių valstybių kaip Izraelis ir ypač Ukraina. Jie kuria labai geras ir nebrangias sistemas, kurios gali sunaikinti priešo dronus. Skaičiau, kad ir Lietuvoje jau pilotinėse mokyklose apmokomi dronų operatoriai. Lietuvos valdžia, mano manymu, turėtų skirti lėšų ir plėsti dronų operatorių apmokymo programas startinėse mokyklose.
Mano supratimu, jei ateis diena X, tai bus dronų karas, reikės žmonių, mokančių juos valdyti.
Jei Baltijos šalys nusipirktų apsaugos nuo dronų sistemas, būtų dar saugiau. Mes pakankamai gerai uždaryti, tankams ir žmonėms ateiti būtų sunkiau. O atskraidinti droną lengviau. Todėl reikia sistemų nuo jų apsisaugoti.
– Žinau, kad atidžiai sekate informaciją apie tai, kas vyksta Europoje ir pasaulyje. Ar jums tai aktualu ir todėl, kad buvote kariškis? Kaip šią patirtį panaudojate savo asmeniniame gyvenime? Kaip esate su šeima pasiruošę, jei ateitų diena X?
– Visi šeimos nariai į mobiliuosius telefonus esame įsivedę programėlę LT72, kuri informuoja apie galimus oro ir kitokius pavojus.
Tu niekada nebūsi galutinai pasiruošęs. Mes su šeima padarėme tam tikrus pasirengimus, tačiau niekada nežinai, kaip bus. Yra viltis, kad ta diena neateis.
– Jūsų specialybė – traukinių elektronikos inžinierius. Žinau, kad kurdamas šeimos namus labiausiai rūpinotės tvarkinga elektros instaliacija. Kokių dar ėmėtės darbų ir patobulinimų, kad šeimai būtų saugu ir patogu gyventi naujuose namuose?
– Labai svarbu, kad būtų saugūs namai mums ir vaikams. Namus įrengėme, kad po to nereikėtų kas kelerius metus jų remontuoti.
Vienas iš svarbiausių sprendimų – dujinis katilas yra kitame pastate, ne gyvenamajame name. Name sudėti šimtai metrų elektros laidų. Visas namas apsaugotas apsaugos jungikliu, kiekvienas kištukinis lizdas turi atskirą saugiklį. Turime lempas, kurios šviečia ir akumuliatoriaus pagalba.
Abiejuose namo aukštuose yra sausasis grindinis šildymas. Į namą stengėmės dėti natūralias ir sveikas medžiagas. Visi lauk išmeta spalius, o mes jais apšildėme namą.
Turime oro valymo sistemą, ji labai naudinga sveikatai.
– Su sutuoktine Sigita šią vasarą švęsite dešimtąsias bažnytinių sutuoktuvių metines. Kada supratote, jog lietuvaitė Sigita yra tas žmogus, su kuriuo norite praleisti visą gyvenimą? Kuo šis žmogus jums ypatingas, ką ji reiškia Jūsų gyvenime?
– Labai anksti supratau, kad ji mano žmogus. Kai supratau, kad ji tikra krikščionė.
Ji man ypatinga viskuo, kuo ji man yra.
– Jūs su žmona kunige Sigita Veinzierl auginate valstybės globojamus vaikus. Kai kiti net biologiniai tėvai nesirūpina savo vaikais, jūs ryžotės auginti ir globoti kitų tėvų neprižiūrėtus mažuosius. Iš kur toks sprendimas?
– Mano nuomone, vaikai turi turėti vietą, kur galėtų augti saugūs ir apsaugoti.
Kad mūsų santykiai geri, liudija ir iš globotinių Tėčio dienos proga gautos žinutės. Džiaugiuosi, kad vaikai mano pastangas vertina ir yra dėkingi.
– Jums dažnai tenka kreiptis į Biržų gydymo įstaigas. Turite nuomonę apie mūsų sveikatos sistemą? Kas jus galbūt glumina, stebina ar džiugina?
– Lietuvos gydymo įstaigos yra aukšto lygio, taip pat kaip ir Vokietijoje. Niekada nejaučiau, kad į mane žiūri kitaip, kaip į užsienietį. Lietuvoje nemačiau nė vieno blogo gydytojo.
Ypač gera nuomonė apie šeimos gydytoją Ritą Macienę. Jos pastabumo ir rūpestingumo dėka buvo išgelbėta mano gyvybė.
– Biržiečiai dažnai mato jus daug vaikštantį. Smalsuoliams rūpi, kur jūs vis einate ir kodėl.
– Man patinka vaikščiojimas. Iki 1988 metų dalyvavau orientacinių varžybų nacionalinėje Vokietijos komandoje. Tais metais sunkiai susižalojau koją, iš treniruočių ciklo iškritau 5 mėnesiams. Turėjau praleisti pasaulio čempionatą.
Po to nebegaliu bėgioti, bet galiu vaikščioti. Vaikščiojimas subalansuoja diabetinį cukrų mano kraujyje. Įsirašinėju žingsnius, cukraus kiekį. Vaikštau ir matau, kad tai man padeda.
Nuo 2018 metų praėjau 50 000 kilometrų, padariau 49 milijonus 693 tūkstančius žingsnių. Būčiau apie pasaulį apėjęs.
Mėgstu fotografuoti. Naktimis keliuosi ir fotografuoju šiaurės pašvaistes, stebiu, kada jos danguje ryškiausiai matomos.
– Žinau, kad esate geras kulinaras…
– Labai mėgstu gaminti šeimai. Visų mėgstamiausias patiekalas – vokiški kukuliai su vaniliniu padažu.
Juokauju, kad namuose pritaikyta ir suomių patirtis – sauna, ir pagal jų receptą kepta lašiša.
– Tobuliausias Jūsų šeimos poilsis…
– Visos šeimos narių kelionės į kalnus Škotijoje, kur gyvena Sigitos dukra Skaistė.
