Po to, kai premjeru tapo už korupciją nuteistas Paluckas, o pagrindiniu jo partneriu valdžioje – Konstituciją pažeidęs ir tautai duotą priesaiką sulaužęs Žemaitaitis, atrodė, kad mūsų valstybėje dugnas jau pasiektas. Bet akivaizdu, kad moralinis puvinys pramušė ir dugną. Atsivėrė kloaka.
Premjeras „nesureikšmindamas“ vidaus ir užsienio politikoje daromų „kliurkų“ turškiasi neaiškių paskolų ir pažinčių klampynėje ir valosi kojas į elementarų padorumą. Prezidentas tiki Palucku ir apie tą pasitikėjimą džiaugsmingai praneša per savo patarėją, atėjusį iš „Respublikos“. Iš to paties leidinio, kuriame žurnalistu įdarbintas garsusis Celofanas.
Žinia apie naująjį žurnalistą pasklido panašiu laiku, kai Paluckas pareiškė apie galimą bylinėjimąsi su tais žurnalistais, kurie kapsto jo praeitį. Tiksliau – bando išryškinti tas juodąsias skyles premjero atmintyje.
Paviešinti pokalbiai visuomenei atskleidė, kaip Biržų savivaldybėje organizuojami konkursai, kaip juose laimi „reikalingi“ asmenys ir atsikratoma „nereikalingų“. Tačiau teismas nusprendė, kad ta veikla yra teisėta.
Kitaip tariant, „Vsio zakonno!“
Kokia žinia siunčiama kitiems žurnalistams, žiniasklaidos priemonėms? Didieji valstybės vyrai netiesiogiai nurodo, į ką reikėtų lygiuotis. Į „respulikinius“ leidinius, kurie ruošia valstybės galvų patarėjus. Į „celofaninius“ žurnalistus.
Į tokius, kurie nematytų, kaip paluckai ir kiti panašūs veikėjai turtėja. Ir ne šiaip sau turtėja – jie vėliau perka žiniasklaidos priemones, žurnalistus, kultūros žmones. Perka įtaką ir užčiaupia kritikus. Arba dar daugiau – priverčia giedoti tom natom, kurios tinka užsakovams.
Šis moralinių puvinių kanalas išsiraizgo po visą Lietuvą. Įspūdis toks, kad valstybę užvaldo kriminalas.
Štai į Biržus atėjo žinia iš Lietuvos apeliacinio tesmo, kuris paskelbė išteisinamąjį nuosprendį vietiniams politikams, kaltinamiems korupcinio pobūdžio veikla.
Iš esmės reikėtų džiaugtis, kad Biržų politikai veikia sąžiningai ir skaidriai. Tik viena smulkmena – jie patys teismo paprašė skelbti telefoninius įrašus, kuriuos darė STT. Šie pasirodė spaudos leidiniuose, kurių atstovai dalyvavo teismo posėdžiuose. Paviešinti pokalbiai visuomenei atskleidė, kaip Biržų savivaldybėje organizuojami konkursai, kaip juose laimi „reikalingi“ asmenys ir įstaigose atsikratoma „nereikalingų“. Tačiau teismas nusprendė, kad ta veikla yra teisėta.
Kitaip tariant, „Vsio zakonno!“
Nekaltybę atgavę politikai dabar kaltina tuos „nedorėlius“, kurie drįso aiškintis ir viešinti jų veiklą. Tačiau, laimei, yra vietinės „doros“ žiniasklaidos, kurią tiesiogiai ir netiesiogiai valdo politikos veikėjai.
Nekaltybę atgavę politikai dabar kaltina tuos „nedorėlius“, kurie drįso aiškintis ir viešinti jų veiklą. Tačiau, laimei, yra vietinės „doros“ žiniasklaidos, kurią tiesiogiai ir netiesiogiai valdo politikos veikėjai.
Dar vienas politikas, į kurio sodybą įdomiomis aplinkybėmis nutiesti jo žmonos vadovaujamos įmonės „Biržų vandenys“ vamzdžiai, etikos sargų taip pat išteisintas.
Galima tik spėlioti, kodėl priimti tokie sprendimai, – ar tai kažkieno nekompetencija, ar piktybiniai veiksmai.
Tačiau įspūdis toks, kad mus bando įtraukti ir priversti gyventi visiškai paraleliniame pasaulyje, kur visiems puikiai suprantamos sąvokos tiesiog apverčiamos aukštyn kojomis.
Šį įspūdį dar labiau sustiprina Seime stumiamos Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis siūloma panaikinti baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojų piktnaudžiavimu padarytą neturtinę žalą. Norima, kad už piktnaudžiavimą ar tarnybos pareigų neatlikimą būtų baudžiama tik tuo atveju, jei padaryta didelė ar labai didelė turtinė žala – nuo 28 tūkst. eurų.
Mes nuolat girdime apie išorės priešus, matome jų grėsmę. Tačiau akivaizdu, kad mūsų valstybė griaunama iš vidaus. Ji pūdoma, demoralizuojama. Ir ji, visų priešų džiaugsmui, silpsta.
Kitaip tariant – jei vogei su saiku, baudžiamosios atsakomybės nesulauksi.
Mes nuolat girdime apie išorės priešus, matome jų grėsmę. Tačiau akivaizdu, kad mūsų valstybė griaunama iš vidaus. Ji pūdoma, demoralizuojama. Ir ji, visų priešų džiaugsmui, silpsta.
Ir ne be kažkieno pastangų.
Lietuvių literatūros klasikai jau kadaise siūlė „išvyti iš savęs sovietą ir seną lietuvišką kiaulę, nes ji jau su ragais ir traukia į valdžią, į seimą, į teismą, į kultūrą… lipa ant altoriaus.“
O ką daryti, kai ta kiaulė jau ant altoriaus?
