Ketvirtadienis, antra diena po pasikeitusios vakcinavimo tvarkos. Prie Biržų poliklinikoje įsikūrusio vakcinavimo centro stoviniuoja eilutė, beveik visi – iš anksto užsiregistravę. Užsiregistravęs ir aš trečiajam skiepui, nes antikūnai kažkaip išgaravo 6 mėnesių nesulaukę. Į eilutės galą stoju likus pusvalandžiui iki paskirto skiepo laiko. Pasirodys, pačiu laiku atvykau.
Eilė neskuba judėti. Mat vis atsiranda vienišius ar karingas būrelis, kurie į vakcinavimo patalpas įsiveržia nepaisydami lūkuriuojančių žmonių eilės.
Menkas malonumas stovėti lauke, nes saulę jau keičia lynojimas, vėjas nesiliauja. Niekas nesiryžta tokiu oru prisėsti lauke ant suoliukų. Savo eilės kantriai laukia ir senukai, atsirėmę į lazdeles. Vaizdas – kaip senais laikais prie mėsos. Vyresnieji kantrūs, įpratę. Jaunesni piktinasi: būtų gerai šilumoje eilės laukti, juk nelįsi į priekį: nors laikas jau tau skirtas, bet prieš tave – laukiantys kur kas vyresni žmonės.
Pagaliau… Patalpos mažutėlės. Bet čia juk ne parduotuvė, ne vaistinė, kad skaičiuotume, kiek kvadratinių metrų turi būti skiriama vienam žmogui. Ir dviejų metrų atstumo nuo žmogaus iki žmogaus nėra kaip išlaikyti. Bet viskas gerai, ilgai laukti jau nereikia. Skiepą gaunu laiku, tik nedrįstu, kaip rekomenduojama, prisėsti penkiolikai minučių. Neatsisėdo toms minutėms ir senukų pora. Ir jiems, ir man gaila už durų žvarbstančių žmonių. Išeisiu aš, įeis kitas.
Būkime sveiki ir laisvi!
Pasiskiepijęs biržietis