Biržams ir biržiečiams – puiki žinia. Biržų ligoninėje dirba aukštos kvalifikacijos gydytojas anesteziologas – reanimatologas 31 metų Karolis Varžinskas. Su savo gyvenimo drauge, kolege Guoda jis turi daugiau su šia Biržų medicinos įstaiga susijusių planų.
Kad jaunas perspektyvus Biržų krašto vaikas randa vietą ne tik didmiesčiuose, bet ir savo krašte, daug džiaugsmo ir čia gyvenančiai jo mamai Vitai Varžinskienei bei giminaičiams.
Pats Karolis pripažįsta, jog su Biržais saisto stiprus ryšys ir čia jam lankytis labai gera.
Gera užsienyje, kai grįžimo data žinoma
Pirmas ir tikriausiai visus biržiečius dominantis klausimas – kodėl jaunas, perspektyvus, komunikabilus specialistas yra Lietuvoje, o ne užsienyje?
Apie ilgalaikę emigraciją jis sako negalvojantis.
Karolis prisipažįsta, kad turėjo pasiūlymą savaitgaliais važinėti budėti į Airiją ir užsidirbti papildomai. Tačiau nesutiko.
Internatūros metu praktikavosi kelis mėnesius vienoje iš Vokietijos ligoninių Hanoveryje. Sako, nebuvo labai sunku, nes žinojo datą, kada grįš namo.
„Kai važiuojame į keliones, džiaugiuosi, kai žinau, kad pagaliau grįžtame į namus. O draugei – ne, nes žino, kad atostogos baigiasi“, – juokiasi Karolis.
Išvykti į užsienį jis galvoja nebent stažuotei. O atostogas dažniausiai derina su planine veika – konferencijomis, studijomis ir kt.
Gydytojo anesteziologo – reanimatologo specialybė yra itin paklausi visame pasaulyje. Karolis yra išlaikęs Europos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos draugijos egzaminą, turi licenciją dirbti ir skausmo klinikoje. Tačiau jaunas žmogus sako, kad užsienis – ne jam, jis geriausiai jaučiasi gimtojoje šalyje.
Anesteziologijos – intensyviosios terapijos srities specialistai paklausūs dėl to, jog vis labiau mažėja atliekamų procedūrų be narkozės, žmonės nori komfortiškų tyrimų, nenori kančios, skausmo, didelę įtaką turi ir kartų kaita, anestezijos mokslo pažanga.
Ar Biržams pasisekė, kad K. Varžinskas dirba čia, jis negali pasakyti – anot gydytojo, tai turi vertinti pacientai ir kolegos.
Šiuo metu jis turi darbo pasiūlymų iš privačių ir valstybinių gydymo įstaigų.
Jei būtų galimybė, ar pasiliktų Biržuose visam laikui?
Gydytojas sako, kad šis klausimas atviras. Ar tokios kvalifikacijos specialistas čia išpildytų visus savo sugebėjimus? Rajono ligoninei tokios plačios ir sudėtingos specialybės, sugebėjimų tiek nereikia, kiek pageidauja universitetinės ar respublikinės. Tarkim, čia neatliekamos kardiologinės ir kitos operacijos. O jis nenorėtų prarasti kvalifikacijos. Bet kartu supranta, kad kuo mažesnė ligoninė, tuo anesteziologas – reanimatologas turi būti universalesnis.
Matė įvairiausių situacijų
K. Varžinskas medicinos studijas baigė Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Rezidentūrą baigė Vilniuje.
„Manęs anksčiau niekada nežavėjo medicina. Atrodė pats neįdomiausias darbas pasaulyje. Aplinka atrodė nuobodi, visi labai rimti, su baltais chalatais“, – atvirauja jis.
Kai gerai išlaikė baigiamuosius mokyklos egzaminus, atsivėrė suvokimas, kad gali studijuoti, kur tik nori. Gerai, kad buvo žmonių, kurie galėjo pakonsultuoti. Patarė studijuoti mediciną, o studijas baigus galima sukti bet kur.
Baigęs jas Karolis svarstė, ar išeiti iš medicinos, ar pasirinkti konkrečią kryptį. Buvo planuose pasirinkti skubiąją mediciną, anesteziologiją – reanimatologiją arba kardiologiją.
Dvejus metus gydytojas dirbo Šiaulių Respublikinės ligoninės priėmimo skyriuje. Ten sako ir supratęs, kad nori studijuoti būtent anesteziologiją – reanimatologiją.
„Per porą metų priėmime pamačiau visko, visas įmanomas situacijas, dirbau su įvairiausių sričių gydytojais. Ten atsirado tikėjimas, kad ir Lietuvos medicinoje gali būti kažkas gero. Nors daug dėstytojų skatino išvykti į užsienį, nes čia, Lietuvoje, esą nieko gero nebus. Bet pamačiau visas situacijas, supratau, kas man tinka, o kas ne. Anesteziologas visuomet reikalingas – tiek stabilizuoti ir gydyti kritinę būklę, tiek atlikti nejautrą įvairioms operacijoms, tiek kritinės būklės ligonių transportavimui, taip pat ir gydant lėtinius skausmus“, – pasakoja pašnekovas.
Dažniausiai gėles neša kitiems medikams
Ko anesteziologo dažniausiai klausia pacientai?
„Ar atsibusiu?“ – sako gydytojas.
Medikui keista, kad pacientai labiausiai bijo narkozės.
„Bandau paaiškinti, kad kaip tik jie turėtų džiaugtis, kad narkozė yra. Nejaučia skausmo, stabilizuojama ir palaikoma organizmo būklė. Tiesa, narkozei naudojami vaistai yra rimti ir netinkamai naudojami turi rimtų šalutinių poveikių“, – pasakoja Karolis.
Dar jis sako pastebėjęs, kad dažniausiai po operacijos žvaigžde laikomas pacientą operavęs chirurgas ar gydęs terapeutas. Daugelis nepagalvoja, kad būtent anesteziologas palaikė visas gyvybines funkcijas, budėjo prie jo reanimacijoje, kol visiškai atsigavo. Tačiau dėl to jis neišgyvena – supranta, kad medicina yra komandinis darbas, ir vienam sraigteliui išėjus iš vietos visi kiti gali ir subyrėti. Sako, kad jam svarbiausia gerai ir profesionaliai atlikti tai, kas gydytojui priklauso.
Ar Karolis įsivaizduoja save dirbantį karo ligoninėje? Sako, kariaujančioje Ukrainoje yra dirbusi jo draugė, kolegos.
„Ukrainoje ir Lietuvoje skiriasi gydymo patirtis ir požiūris į ligonį. Bet niekada nepakeisi to fakto, kad jie dirba karo sąlygomis. Gauna daug pagalbos iš užsienio, vaistų ir technologijų. Ukrainiečiai net patobulina gydymo metodikas. Atsirado naujų papildomų tyrimų ir anesteziologų darbe, kai paaiškėjo, kad pacientai miršta nuo žaizdų, kurias sukelia sprogimai. Medikas yra pagrindinis rusų taikinys. Neliks medikų – nebus pagalbos. Visi dirba pasislėpę, improvizuotomis darbo sąlygomis. Medikas kartais net ginklą į rankas turi paimti“, – tokią iš Ukrainos grįžusių kolegų patirtį perpasakoja Karolis.
Jis supranta, kad būtų įdomu ir prasminga vykti į Ukrainą, bet kartu suvokia, jog gali žūti. Todėl jis itin supranta ir gerbia kolegų pasiaukojimą.
Mirtis visuomet šalia
Gydytojas Karolis sako esąs religingas. Dvasingumas, ant Karolio, yra bendras žmogaus poreikis, egzistuojantis vienokia ar kitokia forma. O medicinoje kartais tenka susidurti ir su sunkiai paaiškinamais dalykais.
„Būna, padarau viską, ką galiu, ir pagalvoju – jei Dievulis duos, pavyks. Būna, nemiegi visą naktį, dirbi prie ligonio. Artimieji vėliau sako, kad Dievas padėjo išgyventi. Nors suprantu, kad aš irgi padariau viską, ką galiu. Matau, kad prieš mirtį žmonės nori paskutinio patepimo, pabendrauti su kunigu. Mirtis visuomet būna šalia. Aišku, skirtingai priimi, kai miršta amžiaus ir ligų iškamuotas ir kai jaunas, vaikų turintis, aktyvus žmogus“, – kalba K. Varžinskas.
Gydytoją kartais stebina situacijos, kai tokių pat indikacijų turintys ir taip pat gydyti pacientai sulaukia skirtingo likimo. Vienas miršta, kitas išgyvena. Sako, tai labai veikia.
Yra buvę situacijų, kai jo kolegos turėdavo priimti nepaprastai sunkius sprendimus.
Itin sunku buvo per COVID-19 pandemiją, kai labai daug žmonių sirgo šia liga. Nebuvo nustatyta jokio moralinio kodo ar nurodymų, kaip elgtis.
Gydymo įstaigoje buvo šešiolika reanimavimui skirtų lovų su kvėpavimo aparatais. Prie jų visų buvo prijungti ir intubuoti sunkiai sergantys ligoniai.
„Kartą atvežė jauną sunkiai dūstantį žmogų. Jį reikėjo intubuoti, reanimuoti. Kaip nuspręsti – ar nuo aparato atjungti seną žmogų, pasmerkti mirčiai ir leisti gyventi pirmajam, kuris jaunas, turi mažų vaikų, aktyviai dirba? Kaip nuspręsti, kas nusipelnė gyventi?“ – apie sunkius pasirinkimus kalba Karolis.
Tokiais atvejais tekdavo kreiptis į medicinos vyresniuosius ir jie priimdavo sudėtingiausius sprendimus.
„Tai moraliniai klausimai. Juos lengviau spręsti, kai yra kolektyvinis sprendimas ir atsakomybė, pvz., Italijos reanimatologai turėjo visuotinai priimtas etines gaires, kaip elgtis dėl kritinės būklės COVID-19 sergančiųjų, esant didžiuliam gydymo poreikiui ir ribotiems resursams. Tuos moralinius klausimus sunku liesti, bet kažkas turi spręsti“, – kalbėjo medikas.
Iš kiekvieno mokytojo daug pasiėmė
Karolis Varžinskas buvo vienas iš aktyvių nepriklausomos Lietuvos vaikų. Jis mokėsi Biržų Kaštonų pagrindinėje mokykloje, vėliau „Saulės“ gimnazijoje. Dainavo šios mokyklos chore. Daug metų lankė šokių kolektyvą „Raitytinis“. Geru žodžiu mini savo šokių partnerę Laurą Švikaitę, meno kolekyvų vadoves Danguoles – Kalkienę ir Kazakevičienę.
„Mokyklos laikais stengdavausi užsiimti įvairiomis veiklomis, daug kur dalyvauti, gal net per daug. Biržų rajonas labai artimas, daug pažįstamų, savų žmonių. Tai ir pliusas, ir minusas, nes dirbant ligoninėje jaučiasi visai kita atsakomybė“, – sako jis.
Jis bendrauja su daugeliu savo buvusių bendraklasių. Kai kurie iš jų irgi baigę medicinos studijas.
Karolis su buvusiais bendramoksliais yra įsteigęs Biržų „Saulės“ gimnazijos alumnų klubą. Tikisi jį suaktyvinti ir galbūt ateityje surengti buvusių mokinių susitikimą – juolab kad po pasaulį yra pasklidę ir daug rimtas studijas baigusiųjų.
Karolis su bičiuliais neseniai suorganizavo kelionę iš sostinės į Biržus dviračiais „Minam į nams“.
Jis ir šiandien dalinai palaiko ryšius su kai kuriais buvusiais mokytojais. Sako, jie buvo unikalūs ir iš kiekvieno pasiėmė daug. Mielai prisimena ir palaiko ryšius su buvusia chemijos mokytoja Laimute Marinskiene bei jos sūnumi Edvinu, biotechnolgu, dirbančiu Kopenhagoje. Imponuoja fizikos mokytoja Astra Korsakienė, matematikos – Lina Račkauskienė, lietuvių kalbos – Virginija Kalvanaitė.
Kai emocijoms ne laikas
Gydytojo Karolio gyvenime nemažą dalį užima sportas. Šiuo metu jis užsiima triatlonu. Besimokydamas mokykloje vaikinas lankė krepšinį, lengvąją atletiką. Teko susipažinti ir bendrauti su daugeliu trenerių – R. Ramonu, Ž. Kačinsku, S. Pladžiu, A. Kriaučiūnu, K. Strelcovu, V. Bagamolovu.
Vyras cituoja buvusio trenerio Algio Kriaučiūno žodžius apie tai, kad kamuolį turi ne mesti, o įmesti. Vėliau jis šiuos pamokymus susiejo su filosofija, kad turi ne daryti, bet padaryti.
„Tokių kritinių situacijų būna ir darbe. Tau gali būti labai sunku, gali išgyventi nemalonių dalykų ar momentų.
Tada sau pasakai, kad emocijoms išvis dabar ne laikas. Reikia padaryti. Ir darai tai, kas tuo metu yra svarbiausia. Padarai tu, nes tuo metu daugiau nėra kam“, – kalba gydytojas.
Tereikia tik pokalbio
Karolio draugė 29 metų Guoda – irgi anesteziologė – reanimatologė. Jiedu kartu jau ketverius metus. Drauge puoselėja Vilniuje, Santariškėse, įsigytus namus. Sakė, juos pirko arčiau tuometinės darbovietės, nes nemėgsta gyvenimo leisti transporto kamščiuose.
„Kiekvienas žmogus turi sau artimą. Po sunkaus budėjimo nieko nereikia, tik pokalbio su artimu žmogumi. Po tos valandėlės grįžti į gyvenimą“, – prisipažįsta Karolis.
Anot jo, gerai, kai šeimoje abu yra medikai. Tuomet lengviau suprasti vienas kitą – juolab kad dirba paromis, dažnai nebūna namuose.
„Mediko darbas labai sunkus. Visi galvoja, kad gydytojai – dievai. Jų darbas priklauso nuo daugelio skirtingų dalykų. Darbas – tai ne tik uždarbis, bet ir žmonės, jų sveikata, gyvybė. Medicina – viena prasmingiausių veiklų“, – įsitikinęs K. Varžinskas.
Mama visuomet palaiko
Atvykęs į Biržus Karolis visuomet apsistoja savo mamos Vitos namuose. Kita traukos vieta – močiutė Laimutė, gyvenanti Nemunėlio Radviliškyje. Smagu bendrauti su pusbroliais, pusseserėmis.
Sako, mama visuomet jį palaikė ir skatino daryti tai, kas patinka. Šeimoje buvo toks požiūris: rinkis ir daryk tai, kas tau patiktų ir ko nesigailėtum.
Kalbantis apie Karolio kartą jis sakė junta, kad jo karta kitokia, užaugusi laisvoje Lietuvoje. Mato, kad auga ir kitokia – Z karta.
Iš 11 Karolio kiemo draugų 10 išvyko į užsienį. Iš jų po kiek laiko 9 sugrįžo gyventi į Lietuvą.
„Nežinau jų grįžimo priežasčių. Gal COVID-19 daug padarė. Pristabdė gyvenimus. Pasaulis priprato prie kitokio ritmo. Gali gyventi Lietuvoje ir nuotoliu dirbti užsienio kompanijoje“, – kalba Karolis. Ir priduria, kad amerikietišką svajonę šiandien galima lengvai pasiekti gyvenant ir Lietuvoje.
Svarbu turėti noro
Ką gydytojas norėtų patarti jauniems žmonėms, kurie galbūt dar nežino, ko tiksliai nori ir kokį kelią pasirinkti?
„Dabar galima rasti labai daug informacijos. Bet svarbiausia – kažką pabandyti daryti. Formatų yra įvairių: savanorystė, darbas, kariuomenė. Kad ir kokios idėjos bekiltų, svarbiausia turėti daug noro jas įgyvendinti. O kai yra noras, gali padaryti bet ką. Tiesa, ne viskas pasiekiama staiga, bet jei bus daug noro – su laiku tą pasieksi“, – įsitikinęs Karolis.
Dar jis siūlo vengti vadinamojo betikslio „skrolinimo“ mobiliajame telefone, kuris turi žalingą efektą – ir žmogaus smegenų veiklai, ir motyvacijai. Jis tai gali paremti ne tik savo asmeniniu pavyzdžiu, bet ir mokslininkų išvadomis. Tarkim, tie, kurie ieško atsakymų patys, smegenyse turi daugiau aktyvių zonų, nei tie, kurie naudojasi dirbtiniu intelektu.
Gydytojui atrodo, kad nėra negabių žmonių. Gal tiesiog jiems reiktų kitokios metodikos ar būdų, kaip geriau įsisąmoninti informaciją.
O pavyzdys, ką galima padaryti turint noro ir motyvacijos, rodo tai, kad dar šiais metais Biržų ligoninėje gali būti pradėtos teikti lėtinio skausmo gydymo paslaugos.
Atrodo, jog ligoninės administracijai pavyko susitarti su Valstybine ligonių kasa dėl šių paslaugų poreikio Biržuose – jų itin trūksta ir yra realu jas teikti. Šis darbas turėtų būti patikėtas gydytojui Karoliui Varžinskui.
