„Mandagumas nebrangiai kainuoja, bet daug perka“, – šie šviesaus atminimo biržiečio Ovidijaus Jankausko žodžiai išplaukė iš atminties, klausantis į redakciją pasiguosti atėjusios biržietės Irenos Petrauskienės. Moters papasakota istorija nėra ypatinga – ji tiesiog liūdnas žmogiškosios kultūros atspindys.
Pirmadienį ponia Irena važiavo į Panevėžį aplankyti draugės. Vyko moteris autobusu iš Biržų autobusų stoties. Autobusas, kaip parašyta biliete, priklauso Panevėžio autobusų parkui. Turėjo Irena ir bagažo – kelioninį lagaminą su ratukais ir rankena, į jį prikrovė draugei lauktuvių – kriaušių ir obuolių iš savo sodo.
„Stovi vairuotojas prie durų, bilietus tikrina. Autobuso bagažinė atidaryta. Stumiu aš tą savo krepšį, o jis sunkus, niekaip negaliu įstumti. Prašau aš vairuotojo – pone, gal galėtumėte padėti. O jis man sako: „Ar nematai, atidaryta“. Kažkaip sunkiai sunkiai įstūmiau aš tą savo krovinį, net negera pasidarė. Važiuoju ir galvoju – Dieve, Dieve, kaip reikės man tą krepšį iškelti.
Gal koks vyras šaligatviu pro šalį eis, paprašysiu padėti. Bet Panevėžyje vairuotojas išlipo, mano bagažą ištraukė, padavė“, – pasakojo I. Petrauskienė.
Tačiau poniai Irenai liko kartėlis dėl vairuotojo elgesio Biržuose: „Nežinau, gal jiems nepriklauso to bagažo liesti. Bet ar rankos būtų nutrūkusios? Man aštuoniasdešimt metų, turiu negalią, tai juk iš šalies matosi. Argi padėti bobutei ratelius įstumti būtų sunku?“
Visai kitoks vairuotojas pasitaikė moteriai grįžtant namo. „Važiavau iš Panevėžio Kauno autobusu. Vairuotojas tuoj paklausė: „Ar jums, močiute, nesunku?“. Mano lagaminas jau tuščias buvo, lengvas. Nesunku, sakau, vaikeli. O kai į Biržus atvažiavome, tai ir mano lagaminą iškėlė neprašytas, ir man padėjo išlipti. Atrodo, smulkmena, bet kaip širdį senam žmogui paglosto“, – kalbėjo I. Petrauskienė.
UAB „Biržų autobusų parkas“ direktorius Marius Šernas patvirtino, kad iš Biržų ponią Ireną vežė Panevėžio autobusų parkui priklausantis autobusas ir vairuotojas.
