Tai, apie ką diskutuojame po Sausio 13-osios mitingo, neprasidėjo tą dieną ir nepasibaigė. Ir tai vyksta ne tik Vilniuje.
Maršų nuotaikos įžiebtos ir Biržuose. Ir jos nuolat kurstomos.
Mitinguotojai marširuoja jau beveik metus. Nuo mitingo Vingio parke jie vis drąsėja. Protesto žodžius ėmė lydėti kartuvių vaizdai, akmenų mėtymas į pareigūnus, grasinimai žudyti. Kol pagaliau susirinko Lietuvai sakralinę dieną pabaubti, pašvilpti ir pašokti ant Sausio 13–osios aukų kapo.
Tą entuziastingai darė ir grupė biržiečių, tarp mitinguotojų buvo net ir Biržų garbės pilietis.
Kokie tikrieji mitinguotojų, jų organizatorių ir idėjinių vadų tikslai, aiškinasi specialiosios tarnybos. Galbūt. Nes beveik metus siautėjama laisvai, nesulaukiant jokio stipresnio atsako. Bylos teismų dar nepasiekė.
Tokia yra demokratijos kaina? Galbūt.
Žmonės įpykę, kad su jais nesišnekama? Galbūt.
Tik kaip kalbėtis su dezinformaciją skleidžiančiais, kenkėjiškai besielgiančiais, agresyviais asmenimis? Ir kokia kalba tai turėtų būti? Baubimo? Priešrinkiminių trafaretų, kuriuos itin gerai įvaldę kai kurių rūšių politikai ir net pats didžiausias iš jų?
Panašu, kad marširuotojų veiksmais siekiama ne dialogo su valdžios atstovais. Taip tikrinamos pakantumo jų žaidimams su demokratija ribos.
Biržai kone kasdien viešojoje erdvėje mato kryptingai skleidžiamą dezinformaciją apie dabartinę šalies ir rajono valdžią. Nuolat kartojami naratyvai, nieko bendro neturintys su tikrove, ir atrandama vis daugiau ausų, gaudančių tas „naujienas“. O kitaminčiai sulaukia šmeižto, patyčių, grasinimų ir kitokių psichologinio smurto atakų.
Žmonės socialiniuose tinkluose įtraukiami į vadinamąsias diskusijas, kurias „nematomi“ moderatoriai kaskart pakreipia tam tikra linkme, nurodo priešus, kuriuos reikia pulti. Vyksta nuolatinis kiršinimas, auginamos įtampos.
Į šį procesą buvo itin aktyviai įjungtas ir vienas laikraštis, kuris įžūliai jaukė tikrovę ir tikrino nebaudžiamumo ribas. Pastaruoju laiku jis šiek tiek aprimo. Galbūt tai susiję su žurnalistų etikos inspekcijos tyrimais ar su Valstybės saugumo departamento vizitu? Tačiau visuomenės dezinformavimo, neapykantos kurstymo, nepasitenkinimo valdžia skatinimo procesas tebevyksta. Regis, žmonės vis tikrinami, kiek jie leidžiasi būti mindomi.
Panašu, kad marširuotojų veiksmais siekiama ne dialogo su valdžios atstovais. Taip tikrinamos pakantumo jų žaidimams su demokratija ribos.
Po to, kai laikraštyje buvo paskelbta, kokį gėrį į Lietuvą atnešė sovietų valdžia ir kaip tą gėrį naikino į miškus išėję banditai, atrodė, kad jau pasiekta kritinė riba.
Tačiau šią savaitę iš Biržų savivaldybės tarybos atsistatydino konservatorius, išsakęs savo nuomonę apie Garbės piliečio Ž. Savicko dalyvavimą Sausio 13-osios mitinge. Jaunas politikas neatlaikė viešumoje pasipylusių komentarų srauto.
Verta atidžiau įsižiūrėti į tuos atakų dalyvius, baubiančius, rašančius aktyvistus. Jų nepasitenkinimas valdžia ir jos sprendimais gali išvirsti į didesnes grėsmes. Akivaizdu, kad jie ruošiami rinkimams. Galima tik įsivaizduoti, kas dėsis rajone ir visoje šalyje, jeigu jie paims valdžią į savo rankas.
Dar daugiau. Visuomenės susiskaldymas sumažina galimybes atlaikyti ir bet kokį karinį spaudimą. Jeigu, pavyzdžiui, prasidėtų karas su Rusija (Lietuvos kariuomenės vado Valdemaro Rupšio žodžiais, Europoje karinio konflikto grėsmė šiuo metu yra didžiausia nuo 1945-ųjų), kurioje pusėje atsidurtų visi šie marširuotojai? Ir ar jie neruošiami tam?
