„Šiaurės rytų“ skaitytojams šią žiemą pasiūliau keletą pasivaikščiojimų po Biržus, sąlyginai maršrutus pavadinęs „Turistų nenuminti“ Biržai. Jeigu kas nors dar atsimena tuos straipsnius, kiek labiau atšilus orams gali į mūsų miestą ir visus svarbiausius jo objektus pažvelgti plaukdami Agluonos ir Apaščios upėmis bei Širvėnos ežeru. Kitas rašinėlis kvietė pasivaikščioti pačiuose Biržuose buvusiame uždarame mieste – žydiškame štetle.
O šį kartą norėčiau papasakoti apie dar keturis istorinius Biržų veidus bei plačiau aprašyti modernųjį tarpukario Biržų palikimą.
4 Biržų veidai
Kai išgirsti ką nors sakant „atstatykime senuosius Biržus“, iš karto norisi paklausti: „Kuriuos?“ Juk Biržai turi bent keturis veidus.
Po priešų siautėjimų, gaisrų ir sugriovimų, po santvarkų keitimosi vienas kitą keitė keturi faktiškai visiškai skirtingi Biržų miestai. Sąlyginai juos galima pavadinti Radvilų Biržais, Tiškevičių Biržais, tarpukario Biržais ir sovietinių bei postsovietinių laikų Biržais.
XVII a. Biržai buvo prie bastioninės tvirtovės prigludęs, gynybinės sienos saugomas Radvilų miestas – su tiesiomis gatvėmis, kvartaline sistema ir nedideliais pastatėliais. Namų skaičius vargu ar viršijo kelis šimtus. 1662 m. surašyme pažymėti 140 namų, iš jų 12 valdiškų (rotušė, kalvinų ir liuteronų bažnyčios, mokykla, vaito ir jo padėjėjo bei raštininko namai, kalėjimas, kunigo, budelio, gydytojo ir mokytojo namai). Miestelėnai turėjo 51 namą, amatininkai gyveno ir dirbo 45 namuose. Kristupo Radvilos įsaku, mieste negalėjo būti tvartų ar ūkinių pastatų. Kelis kartus priešų niokotas, gaisrų siaubtas miestas negalėjo pasižymėti didžiuliais puošniais pastatais.
Tiesa, išlikę mūriniai skliautiniai rūsiai, koklinių krosnių likučiai kalba, kad Biržuose buvo ir nemažų pastatų, tačiau švedai Biržus degino ir plėšė 1625, 1654, 1704 metais, 1666 m. kilusio gaisro metu sudegė beveik visas miestas. Miestelėnai nebuvo suinteresuoti, o ir tiesiog fiziškai nebūtų galėję statyti puošnių ir brangių pastatų.
XIX a. Biržai atgimė jau kaip grafų Tiškevičių miestas. Atsirado puikūs mūriniai pastatai, ilgam tapę pagrindiniais miesto akcentais: baltabokštė katalikų bažnyčia, raudonbokštė evangelikų reformatų bažnyčia, jauki liuteronų bažnytėlė, stačiatikių cerkvė, mūrinė dviejų aukštų ligoninė (dabar sporto mokykla prie bažnyčios).
Tačiau pats miestas vis tik buvo panašesnis į carinės Rusijos provincijos miestelį: mediniai, dažnai suklypę nameliai, neperbrendamos per purvynę gatvės, šalia namų besiganantys naminiai gyvuliai. Vis tik Biržai plėtėsi ir juose buvo daugiau kaip 500 pastatų.
Atgavus Nepriklausomybę atsiranda tretieji Biržai: namų skaičius išauga iki beveik dviejų tūkstančių, nuolat statomi nauji mūriniai pastatai (1932 m. iš 1039 namų 347 pastatai buvo mūriniai). Miestą puošia turtuolių Jansonų dar XX a. pradžioje pastatyti raudonų plytų rūmai, kuriuose vėliau veikė gimnazija, o dar vėliau – paštas.
Biržams tapus apskrities centru sparčiai statomi rotušė, apskrities rūmai, bankai, gimnazija, gaisrinė. Miestelėnai taip pat neatsiliko ir „budavojo“ mūrinius gyvenamuosius namus arba erdvius medinius dviaukščius, kuriuos vis dar galima išvysti Kęstučio ir šalia jos esančiose gatvėse.
Atsiranda viešbučiai, restoranai, kino teatrai, koncertų salė. Įvedama elektra, atsiranda šaligatviai, gatvės grindžiamos „bruku“, pūškuoja garvežys, gatvėmis birbia automobiliai. Biržai tampa panašūs į bet kurį tuometinį europinį miestą.
Deja, 1944 metų vasarą po smarkių mūšių tarp Vermachto ir Raudonosios armijos divizijų iš Biržų lieka tik griuvėsiai. Mieste sugriauta 70 procentų pastatų. Pokarinėje iš katalikų bažnyčios bokšto darytoje nuotraukoje Vytauto ir Rotušės gatvėse matyti vienintelis pastatas – statybininkų suręstas laikinas pastatėlis. Taip atsirado ketvirtieji – sovietinių laikų Biržai su mūrinėmis „chruščiovkėmis“, gelžbetonio plokščių penkiaaukščiais, dideliais ir neekonomiškais visuomeninės paskirties bei gyvenamaisiais pastatais.
Tad jeigu man reikėtų atsakyti į klausimą, kokio laikotarpio Biržus aš norėčiau matyti, atsakyčiau vienareikšmiai – tarpukario miestą su modernizmo architektūros pastatais… O skaitytojas turbūt pakraipys galvą: „Kas tai yra? Apie tokius pastatus negirdėjau“.
Garantuoju – kiekvienas biržietis pro tarpukario modernizmo palikimą yra praėjęs šimtus ir tūkstančius kartų. Tačiau kasdien matyti, įprastais tapę pastatai trukdo į juos pažvelgti šviežiu žvilgsniu.
Modernizmo architektūra
Modernizmo (pranc. Art nouveu, moderne – šiuolaikinis, vok. Jugendstil arba „secessionsstil“,angl. „modern style“) architektūra – bene vienintelis pasaulinės architektūros stilius, vadinamas lietuviškuoju, o Europos ir viso pasaulio modernizmo architektai mokėsi iš mūsų architektų.
Britų dienraščio „The Guardian“ paskelbtų geriausių Europos miestų, išsiskiriančių art deco stiliaus architektūra, Kaunas nusileido tik Paryžiui, kuriame šis stilius ir gimė. Šiame sąraše Kaunas aplenkė tokius miestus kaip Valensija, Lisabona, Londonas, Amsterdamas, Maskva ir Berlynas. 2015 metais Kaunas tapo pirmuoju Rytų ir Vidurio Europos miestu, gavusiu UNESCO dizaino miesto statusą. Tais pačiais metais Kauno tarpukario architektūrai suteiktas Europos paveldo ženklas, o 2017 m. sausio 10 d. buvo įtraukta į UNESCO preliminarųjį paveldo sąrašą. Iki šiol Kaunas išlieka bene vieninteliu miestu pasaulyje, kur buvo pastatyta ir iki šiol išliko tiek daug modernizmo stiliaus pastatų, ir visi jie koncentruojami nedideliame plote.
Iš kur šis stilius atsirado? Kas tai per stilius? Kodėl jis vadinamas lietuviškuoju modernu?
Lietuviškasis modernas
1918 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę prasidėjo identiteto paieškos. Naujai susikūrusi valstybė stiprybės ieškojo didingoje istorijoje. Akcentuojama kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto veikla, architektai ėmė žavėtis didingu Vilniaus baroku ir jo elementus naudoti statant pastatus. Tačiau Lenkijai atėmus Vilnių, politinės nuotaikos pasikeitė, bendros Lenkijos-Lietuvos valstybės palikimas nebuvo akcentuojamas.
Praėjus dešimčiai metų po Nepriklausomybės atgavimo, vis gerėjanti Lietuvos politinė, ekonominė, kultūrinė ir socialinė padėtis leido greitai perimti vakarietišką gyvenimo būdą, kultūrą, vertybes. Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose imta kopijuoti net tik vakarietiškos šukuosenų mados ar apsirengimo stilius.
Architektai taip pat lygiavosi į modernius architektūros pavyzdžius. Ekonomiškai stipri valstybė galėjo sau leisti užsakinėti reprezentacinių pastatų projektus ir jų statybas. Kaunas vos per dešimt metų iš nušiurusio provincialaus medinio carinės Rusijos miestuko tapo europinio lygio miestu su modernia architektūra. Iš Kauno modernizmas smelkėsi į Panevėžį, Šiaulius, Tauragę, Biržus ir kitus Lietuvos miestus.
Modernioji architektūra išsiskiria vadinamuoju plokščiu horizontalumu, lenktomis formomis, stačiais kampais, vertikaliomis briaunomis (katalikų bažnyčios klebonija). Ritmas ir proporcijos tapo svarbiausiu estetiniu matu. Tačiau architektai nevengė pastatų fasadus pagyvinti ir prasminiais tautiniais simboliais (Skautų ženklas ant Biržų rotušės, dab. Regioninio parko direkcijos pastato frontono) bei ornamentais (tautiniu lovatiesių ornamentu dekoruota metalinė Biržų Žemės ūkio banko tvora). Būdingas ir naujų medžiagų – geležies, stiklo, betono ir kt. – pritaikymas.
Modernizmo architektūros pastatuose dažni kampiniai įėjimai (pastatas Rotušės g. 17) ir langai (pastatas Kęstučio g. 6), naudotas itin kokybiškas tinkas, taip pat daug dėmesio skiriama vidaus erdvių planavimo meistriškumui (Žemės ūkio banko, dab. Šaulių kuopos pastatas).
Žymiausių Lietuvos architektų palikimas Biržuose
Kaune kūrė Peterburge mokslus baigęs ir pirmuosius pastatus tame mieste projektavęs Karolis Reisonas. Jo darbai Kaune – Karo muziejus, Nepriklausomybės paminklo postamentas, Kauno kunigų seminarijos rektorato pastatas, Žemės ūkio rūmai. Šiauliuose K. Reisonas suprojektavo Sukilėlių paminklą, „Birutės“ saldainių fabriką. Jo darbai taip pat Tauragės ligoninė, Pasvalio komercinė mokykla. Švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį 1928 m. buvo paskelbtas konkursas Kauno bažnyčios, įprasminančios Lietuvos pasiekimus, statybai. Konkurse varžėsi visi žymiausi Lietuvos architektai, o nugalėjo K. Reisono projektas.
Jo siūloma bažnyčia buvo lyg Barselonos Sagrada Familia, lyg renesanso dailininkų paveiksluose matytas Babelio bokštas, kurio smailėje turėjo būti keliolikos metrų aukščio Lietuvą laiminančio Kristaus, matomo net iš Jonavos, skulptūra. Deja, įvykus konkursui ir netgi pradėjus rinkti aukas bažnyčios statybai, paaiškėjo, kad Lietuva dar negali leisti sau pastatyti tokio pastato, ir K. Reisonas perprojektavo perpus mažesnį statinį-modernizmo šedevru pripažįstamą Prisikėlimo bažnyčią.
Biržai taip pat neatsiliko ir pas vieną žymiausių Lietuvos architektų užsakinėjo projektus. Spėjama, kad K. Reisono projektuotas yra Kęstučio ir Rotušės gatvių sankryžoje akį traukiantis kampinis pastatas, kuriame dabar įsikūręs klubas „Tipas“. Galbūt Prisikėlimo bažnyčios autoriaus projektuotas yra ir ypač puošnus, bokšteliu padabintas pastatas Kęstučio g. 4, kuriame veikė valgykla „Trys laipteliai“, dabar čia įsikūrusi parduotuvė.
Kitas žymus tarpukario Lietuvos architektas Mykolas Songaila suprojektavo Valstybės teatrą, Lietuvos banko rūmus, VDU Fizikos – chemijos fakultetą. Vadovavo Panevėžio, Mažeikių, Kretingos, Raseinių, Tauragės bankų projektavimui ir statybai. Suplanavo VDU miestelį Aleksote. Biržuose M. Songailos palikimas – puikus Žemės ūkio banko pastatas su moderno stiliaus Gediminaičių stulpų kontūrus atkartojančiu žibintu prie vartų (ir kaip į jį niekas neatkreipė dėmesio sovietiniais laikais…).
Pastatas, kaip ir pridera bankui, taip ir dvelkia tvirtybe ir galia, o viduje pasitinka didžiulės erdvės, gerai suplanuoti langai, praleidžiantys maksimaliai daug saulės šviesos, ir elegantiški tipiniai art deco interjerai pastato viduje bei nuostabi lietuvišku ornamentu dekoruota metaline tvora ir tuo pačiu motyvu puošti laiptų turėklai pastato viduje.
Dar viena įžymybė – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – projektavo Prancūzijos pasiuntinybės pastatą, Šakių, Kyburių (Pasvalio r.) ir Kybartų bažnyčias, Vytauto Didžiojo universiteto pastatus, Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, Valstybės teatrą, Kūno kultūros rūmus, Kauno apskrities savivaldybės rūmus. Biržuose šio architekto palikimas – „Saulės“ gimnazijos rūmai, puošti į akis nekrentančiomis puikiomis stilizuotomis dorėninėmis kolonomis. Beje, biržiečių išrankumą liudija faktas, kad gimnazijos pastato projektas buvo pasirinktas tik iš ketvirto karto. Tuo metu tai buvo viena iš prabangiausių gimnazijų Lietuvoje – su dideliais langais, erdviais kabinetais ir aukštais koridoriais, elektros apšvietimu ir netgi „waterklozietais“. Beje, gimnazijos statybos darbus prižiūrėjo pats V. Landsbergis-Žemkalnis, o Valstybės kontrolė, sužinojusi gimnazijos statybos kainą, netgi atliko patikrinimą. Tačiau buvo pripažinta, kad lėšos išleistos tikslingai, ir nutarta, kad vaikams nieko neturi būti gailima.
Beje, koks tarpukario Lietuvoje buvo požiūris į valdininkus, matome netrukus po gimnazijos pastatytuose Savivaldybės rūmuose, kurių viename sparne buvo ir Biržų apskrities viršininko asmeniniai apartamentai: nieko prabangaus, jokių puošybų ar kolonų, viskas praktiška ir, kaip dabar sakoma, ergonomiška.
Ketvirtas žymus Nepriklausomos Lietuvos architektas buvo Feliksas Vizbaras. Jo palikimas – Centrinis Kauno paštas, Ateitininkų sąjungos centro valdyba, dab. Kauno technologijos universitetas, „Pažangos“ rūmai, dab. VDU Menų fakultetas, Prezidento Antano Smetonos Užugirio dvaro pastatai prie Lėno ežero ir Užulėnio mokykla, garsieji Kauko laiptai, leidyklos „Šviesa“ pastatas. Šio architekto palikimas mūsų rajone – 1927-1936 metais pastatyta Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.
Biržuose yra ir daugiau puikių modernizmo pavyzdžių – jau minėtoji 1931 m. pastatyta katalikų parapijos klebonija, 1930 m. pagal Rygos architekto M. Lurje projektą pastatyta naujoji sinagoga (Karaimų g. 15), Likėnų I gydomojo korpuso pastatas. Biržų rotušės, kurioje veikė muziejus (dabar – Regioninio parko administracija) fasadą puošė skautų ženklas – lelija. Vieta herbui ir dabar yra ant frontono, tik sovietiniais metais, žinoma, skautų ženklo niekas neatkūrė.
Mūsų miestas išsiskiria ne tik tuo, kad tarpukario Lietuvos valdžia skirdavo lėšų administracinių ar visuomeninės paskirties pastatų statybai – moderno stiliumi statėsi ir patys biržiečiai, rasdavę pinigų ne tik dviaukščiams pastatams miesto centre, bet ir turėję lėšų užsakinėti projektus pas profesionalius architektus. Puikūs tarpukario moderno architektūros pavyzdžiai yra dviaukščiai pastatai Rotušės gatvėje. 17 numeriu pažymėtas namas išsiskiria pusapvaliu išsikišusiu šoniniu fasadu, įmantri horizantaliomis linijomis puošta kolona prie įėjimo, o ypatingo žavesio jam suteikia antrojo aukšto metalininė balkonėlio tvorelė su arfų motyvais. Šalia, Rotušės g. 19, stovi žymaus Biržų notaro, visuomenės veikėjo ir kultūrininko P. Lemberto namas. Po renovacijos jis taip ir traukia akį santūriomis ir elegantiškomis dekoro detalėmis. Deja antrame aukšte esantis balkonėlis prašosi kitokio sprendimo – matyti, kad jis darytas, švelniai sakant, ne tarpukaryje, o gerokai vėliau…
Man asmeniškai ypač patinka puikiai moderno stilių išlaikęs pastatas šalia „Aušros“ mokyklos, Vytauto g. 4. Šiame pastate suderinti visi moderno bruožai – ir plokščias horizontalumas, išreikštas horizantaliomis fasadą kertančiomis linijomis, lenktos formos derinamos su stačiais kampais, vertikaliomis briaunomis. Pastato akcentas – ovalo formos langelis virš antrojo aukšto laiptinės. Tokie pastatai buvo ypač madingi Berlyne, vėliau – ir Kaune kaip turtingų žmonių užmiesčio vilos.
Vis dar įspūdingas sovietmečiu išdarkytas, tačiau kai kuriuos elementus išsaugojęs trijų aukštų pastatas J. Basanavičiaus g. 18, gyvenamasis pastatas Kilučių g. 49 (Baublio namas), dviaukštis tamsiu tinku dengtas gyvenamasis namas su minimalistiniu, bet išraiškingu frontonu V. Kudirkos gatvėje.
Kitą kartą išėję pasivaikščioti po mūsų Biržus šviežiu žvilgsniu pamatykite šiuos aprašytuosius pastatus – lietuviškojo tarpukario moderno palikimą.
Neabejoju, čia paminėti ne visi pastatai. Moderno pastatų arba bent jau jų detalių rasite ir daugiau. Sėkmės paieškose ir atradimo džiaugsmo.
Dalius Mikelionis
