Praėjusį penktadienį Biržų kultūros centre vyko „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio ir dviejų jo komandos narių susitikimas su rajono bendruomene. Milijonierių nemylinti ir konservatorių bei liberalų nekenčianti auditorija pajuto pagarbą turčiumi save vadinančiam ir istorijas apie vaikystę su nutrijomis riečiančiam politikui.
Į susitikimą su partijos „Nemuno aušra“ pirmininku, Seimo nariu Remigijumi Žemaitaičiu penktadienio rytą atėjo apie penkiasdešimt žmonių. Daugiausiai tai buvo vyresnio amžiaus biržiečiai.
Ryškiausi susitikimo įspūdžiai – begalinis politiko pasitikėjimas savimi, maskuojant dirglumą dėl kitaminčių, talentas „skenuoti“ auditoriją ir taip rinktis pašnekovus keičiant temą bei diskusijos kryptį, nepagarba jauniems žmonėms, nepakantumas senjorams, nauja „tiesa“ apie ideologijas ir vėliavas.
Kultūros centro prieigose nuolat „budėjo“ Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys aušrietis Aidas Gedvilas. Kaip nuoroda apie R. Žemaitaičio požiūrį į kultūrą ir jos vietą – „atsarginio“ funkciją atliekantis kartu važinėjantis buvęs kultūros ministras Ignotas Adomavičius.
Valstybės himnas „nuo galo“ ir asmeninė komunikacija
Svečias pranešė pirmiausiai kalbėsiantis apie atliktus darbus. Paminėjęs valdančiosios daugumos Seime pasikeitimą R. Žemaitaitis pasakojo apie įgyvendintą galimybę pasitraukti iš antrosios pensijų kaupimo pakopos. Akcentavo komunikacijos svarbą (su pavyzdžiais iš Kapčiamiesčio diskusijų su gyventojais dėl poligono).
R. Žemaitaitis klausė susirinkusiųjų, kurie politikai labiausiai važinėja ir šiuo klausimu susitinka su žmonėmis. Pats ir atsakė, kad tai jis ir Prezidentas. Kariuomenės vadas esą nemokėjęs bendrauti su žmonėmis, bet praktiškai juos ir pažeminęs abejone, ar visi susirinkusieji moka himną.
„Pakelkite ranką, aš norėčiau paklausti, kiek kariškių moka himną… Ir jeigu aš nuvažiuočiau į kariuomenę, prieičiau prie kariškio ir paprašyčiau, kad pasakytų nuo galo keturis pirmus sakinius tautinės giesmės, tai jis atsakytų? Ne. Ar pasakytų visą himną? Ne“, – kalbėjo svečias. Anot jo, didžiausią smūgį pasitikėjimui suduoda konfliktas tarp valdžios ir žmonių.
Apie savo paties ir komandos komunikacines pastangas stengėsi nekalbėti. Į klausimą, kodėl apie jo susitikimą su gyventojais Biržuose neskelbta, atsakė, kad buvę ir plakatų, ir žinia socialiniuose tinkluose. R. Žemaitaitis dėjosi nustebęs, kad Biržų rajone du kartus per savaitę leidžiami ir prenumeruojami laikraščiai.
„Nemuno aušra“ ir ateities valstybė
R. Žemaitaičio kalbėjimas suponavo mintį, jog valstybės saugumas – tik valdančiosios koalicijos nuopelnas.
Aušrietis minėjo valdančiosios daugumos balsavimą už biudžetą ir rekordines gynybai skirtas lėšas. Pasak R. Žemaitaičio, tik trys politinės jėgos prisiėmusios atsakomybę už valstybę – aušriečiai, socialdemokratai ir „valstiečiai“.
„Oi, dar trys lenkai, pamiršau, atsiprašau…“ – pridūrė išgirdęs klausimą iš salės. Visus kitus politikas be skrupulų vadino išdavikais, kurių jis negalintis klausytis kalbančių apie meilę tėvynei.
R. Žemaitaitis vardijo opozicijos lyderius, turinčius aiškinti apie poligono būtinybę. Ragino visus pakelti „subines nuo šiltų sofučių“ ir važiuoti į Kapčiamiestį kalbėtis su žmonėmis. Tai esantis ne tik jo, R. Žemaitaičio, ir Prezidento reikalas. Ir netiesa, anot aušriečio, kai kalbama, kad jis kažką susitaręs su Prezidentu. Kartu važiuoja, nes „Nemuno aušros“ lyderis matantis valstybę po penkerių ar dešimties metų, o Prezidentas matantis pareigą. Visi kiti nematantys pareigos ir tik apsimetantys patriotais.
R. Žemaitaitis turėjo atsakymą ir dėl poligono būtinybės. „Tu man pasakyk, kur aš sakiau, kad aš prieš poligonus“, – aiškinosi R. Žemaitaitis, ką tik pakeitęs poziciją šiuo klausimu. Dabar politiko nuostata – Lietuvai poligono reikia ir su Kapčiamiesčio gyventojais turėtų mokėti derėtis valdžia, kurios dalimi yra jis pats. „Pyst, sakyčiau, duodu tiek ir tiek…“ – vaizdžiai apie galimas derybas net su D. Trumpo aplinka kalbėjo svečias.
Miškų kirtimas, „nezabudkės“ ir „baubikai“
Draustiniuose miškus kirsti leidžianti valstybė turinti nupirkti ir nurodyti konkrečius sklypus, kuriuose miškas bus atsodinamas.
Dėl to esą reikėtų Lietuvos regionuose numatyti vietas, brangiai nupirkti privačius sklypus ir tam iš biudžeto skirti lėšų. Jei tų pinigų nėra, tai esą ir nereikia kalbėti apie miškų atsodinimą.
O spaudoje politikas matantis tik politinius kaltinimus vienų kitiems. Lyg tarp kitko R. Žemaitaitis pamini Vengriją.
„Buvau čia ką tik Vengrijoje. Grįžau naktį Sausio 13- ąją. Žiūriu – po Vilnių tie visi „baubikai“ vaikšto“, – kalba R. Žemaitaitis apie šaliai tragiškus įvykius primenančius ir Laisvės kovotojų atminimą pagerbiančius žmones. Čia pat įžvelgia valdžios perversmo kurstytojus – mėlynas žibuokles seginčius žmones.
„Tai ne patriotai, o valstybės perversmininkai – net ne Lietuvos ženklą nešioja, o nezabudkę“, – aiškino iš Vengrijos parvykęs aušrietis. Jam tą naktį niekas negalėjęs paaiškinti, kaip „ta nezbudkė ar Sausio 13 – osios neužmirštuolė“ tapusi Lietuvos simboliu.
R. Žemaitaitis kreipėsi į biržietę senjorę, sakiusią, jog prieš 35 metus ji norėjusi vykti į Vilnių, tačiau turėjusi dirbti bare – valdžia jos neišleidusi.
„Ar tada pas jus bare, kai klientus aptarnavote, buvo nezbudkės, ar tautinė vėliava, ar Gediminaičių stulpai, ar Vytis?“ – domėjosi aušrietis.
„Prie ruso nieko nebuvo“, – aiškiai atsakė moteris.
„Ne, nu…Nepergyvenk, prie ruso pas mano tėvą Lietuvos valstybinė vėliava, herbas ir panašiai visą laiką buvo…Ir namuose visos šventės švenčiamos buvo. Tai visi praktiškai turėjom tą vėliavą“, – kalbėjo politikas apie vėliavas, kurias „prie ruso“ turėję visi.
Kadangi salėje nepasigirdo jokio „baubimo“, politikas toliau tujino garbaus amžiaus moterį, drįsusią pasakyti „Nemuno aušros“ jaunuoliui apie sovietmečio režimą.
„Tai tu man pasakyk, tai kur ta nezabudka, valkatų gėlė buvo pridėta? Turguose. Čia mūsų simbolis valstybinis?“ – toliau scenarijuje numatytą kalbą tęsė Seimo narys. Drįso kalbėti apie gėlėmis rodomą nepagarbą savo tautos istorijai, kultūrai, tradicijoms ir valstybingumo naikinimą.
Apie tai R. Žemaitaitis ėmė dėstyti išgirdęs jaunos moters klausimą, kodėl šiai mėlynai gėlytei politikas suteikiantis tiek reikšmingumo. Atvykėlis užsivedė aiškinti apie tautos šaknis, tikėjimą valstybe, kuriai grėsmę kelia Sausio 13-osios atminimą saugantis simbolis ir jį segintys žmonės.
Santvarka ir šaknys
Kalbą apie valstybingumo saugojimą aušrietis permetė į „sušių“ temą, teikęs provincijų auditorijoms „adaptuotus“ pavyzdžius apie pasaulio šalių tradicijas ir patiekalus.
„Jeigu tu neturi savo praeities širdyje, tu neturi valstybės“, – apie valstybingumą aiškino aušrietis. Ko gero, tikintis jo pasakojama legenda apie sovietmečiu kiekvienuose namuose saugotą tautinę vėliavą.
„Ką tau blogo padarė komunistas ar tarybinis žmogus?“ – pats kėlė klausimus R. Žemaitaitis, pats ir atsakydamas, jog blogybė – tai „savo šaknų ir valstybingumo atsisakymas“. Su kokia santvarka svečias sieja savo šaknis ir valstybingumo sampratą, aiškumo nebuvo.
Iš kur kyla milijonai
Argumentuotus klausimus kėlė ir abejones išsakė Biržų rajono savivaldybės tarybos narys Audrys Šimas, susitikimo dalyvės Lina ir Eva.
„Politikai niekada neužgyvens milijonų“, – tvirtino R. Žemaitaitis. Į klausimą apie savo milijoninius turtus atsakė, kad jie esantys iš verslo. Pats turintis tris namus, nes jo tėvai padėję galvą dirbdami.
Politikas ir pats nuo antros klasės „sušalusiomis rankytėmis su mama turguose prekiavo gvazdikėliais, tulpėmis“. Šeima turėjusi tris šiltnamius, „Beržą“ kūreno, kaip pripažino po replikos iš salės, vogtu dyzeliu.
„O ar tu to nedarei?“ – naratyvą, kad visi, anot jo, buvome vagys, piršo milijonierius. Jis pasakojo apie augintus viščiukus, kiaules ir dešimtoje klasėje turėtą 441 nutriją. Jas pardavinėjęs Kaune.
„Kai man pabando ką nors pasakyti šitie chalopai, kurie nieko gyvenime nedarė, iš mamos kišenės ir iš paskolinių pinigų gyveno, sakau jiems: „Nueik, sukurk verslą, išlaikyk darbuotojus ir mokėk jiems atlyginimus. Pas mane darbuotojų atlyginimas yra 2800“, – kalbėjo ne sykį pavyzdžius apie kiaulių auginimą teikęs aušrietis. Verslą jis vadino pirmaeiliu veiklos dalyku, politiką – hobiu.
Politikas gynė būtinybę didinti Seimo narių atlyginimą, nors ne visai aušriečio auditorijai tai atrodė patrauklus dalykas.
LRT kultūros kanalas – „durneliams“
Aušrietis abejojo LRT kultūros kanalu, kurį, jo manymu, siūlyti galima nebent politikos durneliams.
„Kiek žmonių žino LRT kultūros kanalą?“ – klausė R. Žemaitaitis. Jo atliktos apklausos duomenys rodantys labai mažą žiūrimumą. Tuo metu iš salės girdėjosi atsakymai, kad minėtą kanalą žino ir žiūri daugelis.
„Ką jūs šnekat, nusišnekat“, – tildė pagyvenusią moterį politikas, pats neišgirdęs jokių įžeidžių replikų dėl jo paties salėje garsinamos faktų interpretacijos.
Kad investicijų klausimas ir infrastruktūros vystymas regionuose priklauso nuo savivaldybių sprendimo, reikėjo aiškinti verslininkui – Žemaitaičio gerbėjui.
Savo versiją ir patarimus aušrietis dėstė ir tranzito, ir santykių su Baltarusija bei JAV klausimais.
Apie „Nemuno aušros“ atstovo valdomoje ŽŪM pavaldume esančioje Augalininkystės tarnyboje rastus narkotikų, alkoholio, aukso ir kitus „pėdsakus“ klausė Savivaldybės politikas „valstietis“ A. Šimas. Kaip tai įmanoma, klausė jis apie aušriečių ministerijos skatintą Augalininkystės tarnybos įstaigos vadovą.
„Jūs visi žinojot, o Lietuva nežinojo?“ – stebėjosi A. Šimas.
„Mes žinojom, mes jį skatinom …Operatyvinės priemonės buvo taikomos 4 metus… Viskas buvo padaryta ir dar bus padaryta, – atsakė R. Žemaitaitis. – Tai suprask, kas būtų buvę, jei mes būtume išsidavę“.
R. Žemaitaičiu netiki tik „atsiųstieji“?
„Igničio auditas eina, KAM auditas eina, LRT auditas eina, vaiko pinigai eina, antros pakopos pinigai eina, KGB dokumentų pateikimas eina… Aš pasiėmiau taip, ir aš „važiuoju“, – rinkimų programos vykdymą dėstė po regionus važinėjantis „Nemuno aušros“ politikas.
Jo teikiamus faktus (gimimų skaičių, dyzelino kainas ir kt.) neigė bei tikslino informuoti susitikimo dalyviai. Kaip paaiškėjo vėliau, R. Žemaitaitis ir jo komanda įtarė jaunas moteris esant arba atvykusias iš kitur, arba atsiųstas iš kitų partijų skyrių.
Apie patyčias Seime ir susitikimuose pasakojęs politikas pats nevengė „epitetų“ – jam neprijaučiančius vadino pūliniais, protestuojančius moksleivius – nieko nesuprantančiais atvežtais rėksniais, Seimo narę – moteriške su iš miegamojo atsineštais instrumentais ir pan. Svečias savaip aiškino apie leftizmą, sorošizmą, satanizmą, apie visuomenės skaldymą, nepagarbos vyresniems ar mokytojams skatinimą.
Anot politiko, du dalykai svarbūs – pagarba ir baimė. Dabar jaunimas to nebeturintis.
„VON, ir tik greitai, sakau savo jaunyliui nepagarbiai elgiantis su močiute“, – auklėjimo metodus atskleidė lietuvybę ir tradicijas puoselėjantis politikas.
