Šis pasikalbėjimas dienos šviesą turėjo išvysti prieš porą metų, kai buvęs ilgametis Biržų melioracijos įmonės generalinis direktorius, UAB „Biržų ranga“ valdybos pirmininkas, rajono politikas Vytautas Stasys Čiuplinskas minėjo savo 80 metų jubiliejų. Tuomet gerb. Vytauto prašymu dėl asmeninių priežasčių tekstas nebuvo publikuotas. Laikas prabėgo, situacija pasikeitė ir šiandien Vytautas maloniai sutiko pasidalinti savo gyvenimo istorija, mintimis apie darbus bei žmones. Kad ir apie ką kalbėtų buvęs vadovas, nuolatos galima jausti, kad jo didžiąja meile taip ir liko melioracijos įmonė, kad ir dabar jis gyvena jos rūpesčiais ir darbais.
Nors UAB „Biržų ranga“ anksčiau turėjo įvairius pavadinimus, tačiau biržiečių lūpose vis dar gajus Biržų MSV vardas.
MSV – pavadinimo „Melioracijos statybos valdyba“ trumpinys, atėjęs iš sovietmečio, kai įmonė buvo pasiekusi didžiausias žmonių ir darbų apimtis, o Rinkuškiai buvo tikra melioratorių gyvenvietė. Ten iškilę daugiabučiai, parduotuvė su valgykla, pirtis bei katilinė atsirado tik šios įmonės dėka.
– Kas jus, Pasvalio krašto vaiką, atvedė dar labiau į šiaurę, į Biržų kraštą? Papasakokite apie kelią į hidrotechnikos inžinieriaus profesiją.
– Mano tėviškė – Puodžių kaimas Pasvalio rajone. Šeimoje buvome 4 vaikai – 3 broliai ir sesuo. Abu broliai – vyriausias ir jauniausias jau mirę, gyva likusi tik sesuo. Mano tėvas buvo 15 metų vyresnis už mamą. Kai mamą vežė krikštyti, tai tėtis arklį vadeliojo – ją į bažnyčią vežė, net nenujausdamas, kad būsimą žmoną veža.
Mūsų giminei sausio mėnuo kažkoks lemtingas. Mano senelis, mano tėvas, mes visi keturi vaikai esame gimę sausio mėnesį. Mano viena dukra ir anūkas gimė sausį.
Giminė plati, esu suskaičiavęs, kad turėjau 47 tikrus pusbrolius ir pusseseres. Liko dabar 25. Nieko nuostabaus, nes ir tėtės, ir mamos šeimose buvo po 8 vaikus.
Tėvas turėjo tik 8 ha žemės. Jo brolis savanoris Benediktas, Pasvalio karo komendantūros grandinis, 1919 metais prie Saločių žuvo mūšyje su bermontininkais. Todėl pagal Žemės reformą šeimai buvo skirta dar 11 ha žemės. Toks vidutiniokas ūkininkas tėvas pagal tuos laikus buvo. Bet buvo prisižadėjęs seserį ištekinti bei pasogą duoti ir pažadą ištesėjo.
Septynmetę mokyklą baigiau Vileišiuose, Pasvalio rajone, po jos įstojau mokytis į Panevėžio hidromelioracijos technikumą. Vienus metus teko mokytis kartu su būsimu vyskupu Jonu Kaunecku. Mokiausi gerai, buvau aktyvus sportininkas, todėl baigęs technikumą galėjau pasirinkti, kur važiuoti dirbti. Bet aš žinojau, kad manęs dar laukia tarnyba sovietinėje armijoje. Norėjau grįžti į Pasvalį, bet toks bičiulis paprašė jam vietą užleisti, nes jo esą į armiją neims. Nuvažiavau dirbti į Joniškį, iš ten ir į armiją pakliuvau.
Su tarnyba pasisekė, tarnavau Gardine dalinyje, kuris užsiėmė topografiniais matavimais, tai atitiko įgytą specialybę. Grįžęs atostogų nusprendžiau užsukti į Pasvalį, pasižiūrėti, kaip tam bičiuliui sekasi. O jis, pasirodo, irgi jau į armiją išvežtas.
Po trejų tarnybos metų grįžau vėl į Joniškį, ten vienu metu dirbo ir abu mano broliai. Joniškio melioracijoje praleidau 16 metų, čia dirbdamas neakivaizdžiai baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją, gavau hidrotechnikos inžinieriaus diplomą. Iškart po technikumo buvau įstojęs į Kauno politechnikos instituto neakivaizdinį skyrių, pramoninės ir civilinės statybos specialybę. Bet dėl prastų mokyklinių chemijos žinių vėliau mokslus apleidau. Naujas impulsas mokslui buvo tai, kad dirbęs Joniškyje trejus metus buvau paskirtas Gamybinio skyriaus viršininku. Tau 25 metai, daug pavaldžių darbuotojų, iš jų gal 10 su aukštuoju išsilavinimu. Garbės reikalu tapo baigti mokslus. Rimtai susigriebiau ir įstojau į Žemės ūkio akademiją. Buvau pirmas neakivaizdininkas, hidrotechnikos inžinieriaus specialybę baigęs raudonu diplomu.
Kai man pasiūlė užimti Biržų melioracijos statybos valdybos (MSV) viršininko pareigas, aš Joniškio MSV jau dirbau viršininko pavaduotoju gamybai. Galėjau rinktis ir kitą rajoną, bet pasirinkau Biržus, nes jie arčiausiai tėviškės.
– Kaip tada pasitiko Jus Biržai?
– Tuometinis Biržų MSV viršininkas Algimantas Skėrys buvo gerbiamas, labai reiklus, kritiškas, bet aklai ir beatodairiškai vadovybės nurodymų bei dokumentų besilaikantis žmogus. Neretai toks požiūris dėl visiškai formalių priežasčių pakišdavo koją įmonės planų vykdyme, projektų užbaigime ir panašiai. Žmonės nukentėdavo materialiai – neįvykdžius plano nebuvo mokamos piniginės premijos. Tragiškai susiklostė tolesnis A. Skėrio likimas. Padirbėjęs kiek ministerijoje, jis kaip vienas vadovų išvyko į Baikalo-Amūro geležinkelio magistralės statybą. Čia 1982 metais dingo be žinios. Jam ėjo tik 49 metai…
Biržuose radau nemažą atsilikimą priduodant naudoti objektus. Pasikviečiau pensijoje jau buvusius kelis specialistus, dar kelis žmones parinkome. Ši komanda peržiūrėjo ir patikrino nepriduotus objektus, nustatė, ką reikia patvarkyti, ir per porą metų atsilikimą likvidavome. Peržiūrėjome melioracijos planus, ėmėme juos sudarinėti tokius, kuriuos buvo įmanoma realiai per metus įvykdyti. Antrais mano vadovavimo metais pradėjome gauti premijas, kitus darbo įvertinimus. Aštuntajame dešimtmetyje sezono metu Biržų MSV darbuotojų skaičius buvo pasiekęs ir 1000 žmonių. Kai atėjau, gamybinė bazė jau buvo sukurta. Trūko gyvenamųjų namų, tik pirmo namo pamatai Rinkuškiuose jau buvo pakloti.
Per 12 metų pastatėm 5 daugiabučius po 40 butų, parduotuvę su valgykla, pirtį, pabaigėme katilinę, sandėlius ir garažus.
Savo darbuotojams iš esmės buvome išsprendę butų problemą. Dalį butų reikėdavo atiduoti rajonui, dideli ginčai su valdžia būdavo. Nepriklausomybę sutikome turėdami apie 600 darbuotojų kolektyvą. Atlyginimai buvo geri. Geras darbininkas ar mechanizatorius galėjo uždirbti nemažai, net iki 500 rublių. Kita vertus, darbas buvo sunkus, varginantis. Visą laiką laukai, lietūs ir purvas, karštis ir šaltis, nuolatinės komandiruotės.
– Daugelis panašių įmonių sunkiai pergyveno ar visai užsidarė pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu, kuomet iš esmės pasikeitė šalies ūkio poreikiai, kryptys, prioritetai. Kaip Jums pasisekė išsaugoti dirbančią įmonę?
– Pagrindinė mūsų išlikimo priežastis ta, kad naujaisiais laikais įmonė neiširo į atskiras mažas įmonėles, kaip atsitiko su daugeliu kitų. Atsisakėme didelio butų ūkio priežiūros padalinio, valgyklos su parduotuve ir pagalbinio ūkio, kuris buvo nuostolingas. Tačiau pagrindinis įmonės karkasas liko.
Kai sugriuvo kolūkiai, stojo melioracija, teko ieškoti naujų objektų. Važinėjau ieškodamas darbų po Rusijos artimąjį pakraštį, jau beveik buvome sutarę dirbti Pskovo srityje, bet apsistojome ties Baltarusija – čia mums buvo gerokai arčiau. Taip pat radome darbų Latvijoje, Aizkrauklės rajone.
Dirbome visai prie sienos, tik per Nemunėlį ties Virškupėnais reikėjo žmonėms lieptu pereiti. Aišku, medžiagas ir techniką reikėjo vežti aplinkui. Išvažiuodavo apie 30 žmonių savaitei į Baltarusiją. Techniką ir medžiagas iš Biržų veždavomės. Čia mus blokada užgriuvo, kuro ir tepalų ėmė trūkti. Visokių dalykų ten buvo.
Labai svarbu, kad nepadarėme iškart didelio, staigaus ir skaudaus žmonių skaičiaus mažinimo. Nors darbuotojų, aišku, mažėjo.
Visą laiką domėjomės, kas pasaulyje vyksta naujo. Atsirado finansavimas iš ES fondų, buvo SAPARD programa – vandentiekio ir nuotekų tinklai gyvenvietėse. Tam Lietuvoje buvo skirta apie 50 mln. litų, mūsų įmonė atliko darbų už 10 mln. litų Kirdonyse, Šukionyse, Rinkuškiuose ir kitose gyvenvietėse.
Mes negyvenome su ta diena, stengėmės turėti sukauptą lėšų rezervą.
Tai ir gelbėjo sunkiais momentais.
2013 metais palikau generalinio direktoriaus pareigas, dabar esu tik UAB „Biržų ranga“ valdybos pirmininkas.
– Jūs, ko gero, vienintelis Biržuose iš buvusių stambių įmonių vadovų nepasistatėte sau namo, o visą amžių gyvenate bute. Ką apie tai mano jūsų šeima? Papasakokite apie savo šeimą.
– Su žmona Genovaite Stefanija susipažinome Joniškyje šokiuose 1969 metais, padraugavę 2,5 metų susituokėme 1971 metais. Netrukus po vestuvių įstojau neakivaizdžiai mokytis į akademiją, žmona mane 6 metus „leido į mokslus“ ir viena rūpinosi gimusiomis dukromis bei buitimi. Joniškyje Genovaitė dirbo visuomeninio maitinimo sistemoje. Atvažiavus į Biržus, žmonai pašlijo sveikata, ankstesnio darbo dirbti nebegalėjo, todėl pradėjo dirbti mūsų įmonėje finansininke. Ja dirbo beveik 44 metus. Drauge jau nugyvenome beveik 54 metus, o mūsų darbo stažas kartu sudėjus viršija 100 metų.
Smagu, kad mūsų dukros Gitana ir Sandra gyvena Biržuose. Gitana baigė pedagogikos mokslus, įgijo magistro kvalifikacinį laipsnį, kartu studijavo ir rūbų modeliavimą, dabar dirba AB „Siūlas“. Sandra taip pat krimto pedagogiką, bet po trijų kursų dėl sunkiai suderinamų anglų – rusų kalbų specialybės mokslų ir šeiminių reikalų pasitraukė iš studijų. Vėliau baigė buhalterinę apskaitą ir dirba „Biržų rangoje“ buhaltere, perėmė mamos darbą. Turiu penkis anūkus – trys vyrai ąžuolai ir dvi panelės.
Kodėl nestačiau sau namo, o gyvenu visą amžių bute ? Man visada svarbiausia buvo šeimos ir vaikų reikalai. Stengiausi, kad jiems nereikėtų išvažiuoti kur nors į užsienį uždarbiauti, kad pasiektų išsimokslinimą. Viskam reikėjo pinigų. Vienu metu turėjau net penkis studentus – dukra, kitos dukros vyras, dvi anūkės ir anūkas. Visiems besimokantiems padėjau materialiai, mokėjau „stipendijas“, o dviem dar ir už mokslus, nes tose specialybėse nebuvo nemokamų studijų.
– Tiek metų dirbus melioracijos srityje, kas labiausiai įstrigo?
– Man po šiai dienai skauda širdį, kad žmones iki 20 laipsnių šalčio esant lauke varydavome dėti drenažo vamzdelių į tranšėjas. Šaltis, drėgmė. Buvo sovietmečiu tokia nesąmonė, kad per pirmą metų ketvirtį turi padaryti 20 procentų metinės darbų apimties. Jei nepadarysi – nieko neuždirbsi. O juk žiema, kartais net iškasti tranšėjos neįmanoma. Visaip gudraudavome, laukus specialiai tam parinkdavome, bet vis tiek, sveiku protų mąstant, taip dirbti buvo netikslinga. Tačiau sovietmečiu planas buvo svarbiausias rodiklis, o ne žmogus ar darbų kokybė.
– Žinia, daugelis senjorų sako, kad būnant pensijoje jiems labiau trūksta laiko nei dirbant. Tačiau ar ištaikote valandėlę kokiam širdžiai mielam pomėgiui?
– Esu bitininkas, savo bityną laikau netoli Juliaus Janonio gimtinės, turiu ten labai gerą ir patogią vietą. Dabar tai nebedaug bičių turiu, nebepajėgiu prižiūrėti, o kažkada iki 20 avilių privaręs buvau. Kaip verslui – per mažai, o kaip sau – per daug.
Dabar liko keli aviliai. Ir spiečių nebegaudau, turiu paruoštą tuščią avilį su rėmais, jei kas atskristų ir apsigyventų.
Jaunesnis buvau labai aktyvus sportininkas, žaidžiau krepšinį, tinklinį, domėjausi šaškėmis ir šachmatais.
Daug metų dirbau rajono taryboje, pradėjau dar prie sovietų valdžios. Man rūpėjo ryšiai, keliai, transportas – dėl šių dalykų daugiausia pastangų dėjau.
Nors aktyviai jau senokai nebedirbu, mintys apie melioracijos įrenginių būklę Lietuvoje neapleidžia. Manau, kad Melioracijos fondas, skirtas šių įrenginių palaikymui ir plėtrai, yra būtinybė, tik, deja, tokiam sprendimui vis neužtenka politinės valios. Šių metų nepalankios gamtos sąlygos, skęstantys laukai gal įrodys, kad reikia rimtai susirūpinti šia problema.
