Biržų krašto muziejus „Sėla“ dalyvauja Europos archeologijos dienose. Dalyvauti yra svarbi priežastis, nes Biržų senamiestis po žeme slepia tikrus lobius. Juos po truputį atskleisti pavyksta archeologams, o muziejininkai stengiasi kuo plačiau juos parodyti žmonėms.
Bene didžiausias archeologinis laimikis praėjusiais metais – XV – XVI a. krosnis. Galbūt ji taip ir būtų likusi tūnoti po žeme, jei ne bendros archeologų, muziejininkų ir savivaldybės pastangos bei supratimas, kad toks lobis turi būti iškeltas į dienos šviesą.
Archeologinis laimikis – senesnė už pirmąją pilį krosnis
Europos archeologijos dienai visuomenei buvo atvertos archeologijos saugyklos, restauravimo dirbtuvės. Muziejininkai visuomenei turėjo ką papasakoti apie saugyklose laikomus radinius, o restauratorė – kiek vargo ir darbo kainuoja naujam gyvenimui prikelti radinius. Vaikams buvo parengtos koklių gamybos dirbtuvėlės. Tačiau šiais metais labiausiai norisi kalbėti apie krosnį, kuri biržiečiams tarnavo jau tada, kai dar Biržuose nebuvo pilies.
Apie atradimo džiaugsmą pasakojo archeologas Karolis Duderis, o neįtikėtiną krosnies iškėlimo istoriją atskleidė Vilniaus puodžių cecho vadovas dr. Dainius Strazdas.
Krosnį archeologai rado praėjusių metų liepos vidury plote tarp Evangelikų reformatų bažnyčios ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonijos, J. Bielinio gatvėje. Kaip tik tuomet prasidėjo stiprūs lietūs. Krosnis pagal reljefą buvo giliausioje gatvės vietoje. Visas lietaus vanduo subėgo į tą giliausią vietą ir apsėmė radinį. Archeologams teko nepaprasta užduotis murkdytis purve, kas rytą po lietaus pumpuoti vandenį, kurio buvo net pusantro metro, ir nukasinėti visą dumblą. Negana to, iš apačios sunkėsi gruntinis vanduo.
Rastosios krosnies dugnas – iš plytų, aplinkui apmūryta akmenimis. Krosnis buvo užpilta statybinėmis, maisto atliekomis, šiukšlėmis, nes ta vieta vėlesniais laikais buvo naudojama kaip ūkinė duobė šiukšlėms. Kadangi archeologai šalia atkasė vėlesnius, jau XVI a. pastato likučius, tai ir pasidarė aišku, kad vėlesni gyventojai pro langą metė visas buitines atliekas į tą vietą, kur būta krosnies. Daugiau pastatų 40-50 m aplink krosnį archeologams nepavyko rasti, tačiau kiek toliau ir vėl pasipylė radiniai. Archeologas K. Duderis mano, kad praplėtus kasinėjimus galbūt pavyktų dar vieną krosnį rasti.
Keptuvių dalys – maisto ruošimo įrodymas
Pagal krosnies užpildą archeologai datavo ir krosnies amžių – XV-XVI a. Užpilde esantys radiniai – XVI a. pirmos-XVII a. antros pusės. Pirmą kartą Biržų krašte buvo rastos rankenos. Greičiausiai – nuo trikojų keptuvių. Rankenos tvirtos, yra ką paimt. Rastos ir keptuvių kojos. Anot K. Duderio, posesijose archeologų rasti indai kur kas mažesni, skirti šeimai. O šie, rasti šalia krosnies, kur kas masyvesni – galima visą kompaniją pamaitinti. Iš krosnies dugno bei grunto ant jo daroma prielaida, kad krosnis buvo naudojama maistui ruošti. 1589 m. buvo pastatyta pirmoji Biržų pilis, plėtėsi miestas. Taip laikui bėgant krosnis buvo užstatyta pastatais ir atsidūrė po žeme.
Iki pirmos pilies atsiradimo Biržai buvo kaimelis su dvaru, kuris stovėjo dabartinio Biržų kūno kultūros centro vietoje. Kur buvo gyventojų namai, kiek žmonių gyveno, sunku pasakyti, nes to laikotarpio vienintelis apčiuopiamas radinys yra krosnis.
Nors surašymo duomenys sako, kad tuomet palivarke buvo daugiau kaip šimtas dūmų, archeologams to nepavyksta įrodyti. Anot K. Duderio, Biržai prasideda nuo Radvilų pirmos pilies.
Nudžiugino požiūris
K. Duderis džiaugėsi Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorės I. Varzienės supratimu, kad tokio daikto kaip istorinė krosnis palikti po žeme nevalia. „Toks Biržų požiūris labai nudžiugino“, – sakė K. Duderis. I. Varzienė patikino, jog visoje rajono savivaldybės taryboje neatsirado abejojančių, kad krosnies iškėlimui reikia skirti lėšų. Bendromis jėgomis dirbant kultūros įstaigoms, tyrėjams pavyko pasiekti puikų rezultatą. Tokios krosnies kaip biržietiškoji nelabai kas turi.
Lažybos: pavyks ar ne iškelti krosnį
Kokios krosnys buvo rastos kitose Lietuvos vietose, kaip jos buvo iškeltos, restauruotos, eksponuotos arba… užmirštos, pasakojo Vilniaus puodžių cecho vadovas dr. Dainius Strazdas. Tarp sėkmingiausių atvejų D.Strazdas paminėjo Biržų krosnį, kuri iš kasinėjimų vietos buvo iškelta didžiulių pastangų, valios ir istorinės reikšmės supratimo dėka.
Kad 16 t sveriančią krosnį pavyks iškelti iš kasinėjimų vietos kranu, kuris tokio svorio nepakelia, niekas netikėjo. Paskutinės darbo dienos pabaigoje susirinko visi darbininkai ir nutarė lažintis. Vienas iš jų net pažadėjo iš darbo išeiti ir dešimt eurų primokėti, jei pavyks krosnį iškelti. Iš darbo jis neišėjo, bet gal savaitę nesirodė.
Pirmieji bandymai ir taikomos krosnies iškėlimo technologijos nepasitvirtino dėl akmenuoto grunto. Įtampa darbo metu tvyrojo nuolat, nes vis laukdavo siurprizai. Buvo sunku prieiti, daryti gręžinius, nuolat ir vietoje reikėjo priimti sprendimus. Darbas buvo ekstremalus. Po krosnimi buvo pakišti stori plieno lakštai, apipjauti specialiai kampu, kad eitų tiesiai pagal siją, o galutiniam stabilizavimui buvo įdėtas kvadratinis dangtis, kuris įrėmino visą krosnį. Ir tik paskutinių valandų sėkmės dėka viskas įvyko pagal planą. Pasak D. Strazdo, iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar atvažiuos kranas, nes vienas atvažiavo ir apsisukęs išvažiavo. Vilkikas taip pat gavo savininko įsakymą dingti. Tačiau kranas, kuris 16 t svorio nekelia, krosnį vis tiek pakėlė.
Krosnis per pilies tiltą buvo atvežta į pilies kiemą. Tiltas svorį atlaikė.
Eksponavimo iššūkis
Įveikus tokį iššūkį, laukia kitas: kaip krosnį eksponuoti. Į pilies rūsį jos įkelti neįmanoma. Į arsenalą būtų galima įkelti tik pro įėjimo duris. Pasak muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotojos E. Lansbergienės, vienintelis būdas ją eksponuoti – ne jau esančiuose pastatuose.
Galimi variantai: iš pradžių krosnį padėti ir tik tuomet virš jos statyti pastatą arba ją eksponuoti kokiame nors stikliniame karkasiniame statinyje buvusios kalvės vietoje.
Pasak E. Lansbergienės, visus variantus reikia išdiskutuoti.
Editos Mikelionienės ir muziejaus „Sėla“ nuotraukos
Edita Mikelionienė, Biržų krašto muziejaus „Sėla“muziejininkė
