Artėjant rugsėjo 1-ajai, švietimo bendruomenėje vyrauja dvejopi jausmai. Vieni pedagogai, prisimindami praėjusius gana sudėtingus metus, į klases sugrįžtančių vaikų laukia su nerimu, o gal ir baime, kiti yra pilni jėgų ir noro kuo greičiau pradėti suplanuotus darbus. Ir vis dėlto – jei nori pamatyti laimingą mokytoją, ateik į mokyklą rugsėjo 1-ąją. Spindinčios mokinių akys, gėlės, susitikimai su klase ir kolegomis į šalį patraukia visas problemas, priverčia dar kartą pasidžiaugti savo kažkada padarytu pasirinkimu – esi Mokytojas. Šventės išvakarėse – „Šiaurės rytų“ pokalbis su „Aušros“ pagrindinės mokyklos vyresniąja mokytoja Virginija Kubiliene.
– Prisimenu, dirbant mokykloje, vasaros kažkodėl būdavo labai trumpos, kur kas trumpesnės negu dabar. O kaip jums, mokytoja?
– Atostogų niekada nebūna per daug. Kita vertus, būtent atostogų metu gimsta sumanymai, kuriuos norėčiau įgyvendinti darbe. Jie skirti mokiniams, tad savaip mokslo metų laukiu. Labai tikiuosi, kad jie bus įdomūs ir man, ir mano mokiniams. Juo labiau kad ir jų tėveliai mus labai palaiko.
– Esate „Aušros“ pagrindinės mokyklos mokytoja, šiais metais mokysite ir auklėsite antrokus. Bet jums teko dirbti ir kaimo mokyklose, Papilyje ir Germaniškyje. Ar pastebite kokius nors skirtumus tarp kaimo ir miesto vaikų ir mokytojo darbo?
– Su kaimo vaikais pakanka peržengti mokyklos slenkstį, ir jie išvysta pievas, paukščius, upę, dangų. Jie gyvena arčiau gamtos, yra mažiau priklausomi nuo ekranų, jiems paprasčiau pažinti, tyrinėti. Mieste yra kitaip – reikia daugiau vadybos, ekskursijų organizavimo. Šiaip visi vaikai savo esme yra panašūs – tikri ir nuoširdūs. Kita vertus, daug ką nulemia ne vietovė, o vaikų tėvai. Juk visa ko pradžia – šeima.
– Praėjusiais metais „Aušroje“ jums buvo patikėta nelengva klasė. Iš darbo išėjus jų mokytojai, su šios klasės vaikais pasikeisdami dirbo net keli pedagogai. Nebuvo nerimo, kad nesusitvarkysite?
– Be abejo, buvo, nes atėjau dirbti į naują darbo vietą. Man nepatinka tas pasakymas – nelengva klasė. Tai tarsi diagnozė. Mokiniai buvo veržlūs, aktyvūs ir labai nuoširdūs. Mes susidraugavome taip, lyg būtume kartu praleidę ne metus, o visus ketverius. Džiaugiuosi, kad mane palaikė mokyklos vadovybė, kolegos, mokinių tėvai. Buvome puiki komanda, tad darbą su ta „nelengva“ klase menu pačiais gražiausiais žodžiais. Tas laikotarpis padrąsino ir sustiprino mane naujoje darbo vietoje.
– Mokytoją darbe lydi didelis emocinis krūvis, reikia ne tik būti, bendrauti, mokyti, atsakyti, pastebėti, bet ir matyti galimybes bei problemas. O juk klasėje mokosi nevienodų gabumų, iš skirtingos socialinės aplinkos atėję vaikai. Sunku?
– Nelengva, nes tave stebi 24 vaikai. Kiekvienas su savo patirtimi, lūkesčiais… Kiekvienas savaip prašo dėmesio, supratimo. Ir, kad kiekvienas jų taptų tavo partneriu ketverių metų kelionėje (tiek trunka pradinis ugdymas), turi juos pažinti, suprasti. Antraip, formalusis ugdymas ir liks tik formaliu. Tad kiekvienas su vaikišku džiaugsmu pasakytas „Labas rytas“ puikiai nuteikia visai dienai.
– Esu girdėjusi apie jūsų su mokiniais rengiamus spektaklius, Germaniškyje organizuotą mokyklinį teatrą.
– Taip, su mokiniais rengiau spektaklius Germaniškyje, Papilyje, Saločiuose. Manau, kad vaidinimas yra puiki galimybė vaikui parodyti save iš netikėtos pusės, nustebinti klasės draugus, mokyklos bendruomenę. Parodyti, kad jis yra daugiau nei jo formalūs pasiekimai ar elgesys. Ir, svarbiausia, parodyti tai savo tėveliams. Vaidinantys vaikai yra laisvesni ir atsakingi. Patikrinta. Esu įsitikinusi, kad tai beveik svarbiau už klasės tėvų susirinkimus.
– Gal žinote kokią nors taisyklę, kaip tapti mylimu mokytoju?
– Nežinau. Mylimas mokytojas, kaip ir nelengva klasė, yra reliatyvu.
– Jūs turite du puikius sūnus – Kiprą ir Kristupą. Ar sava patirtis juos auginant ir auklėjant padeda mokykloje?
– Žinoma! Man tapimas mama padėjo ir padeda lengviau suprasti kitų mamų problemas, susijusias su jų vaikais. Tiesiog jautriau pažvelgti, suvokti, kad begalę problemų nelengva išspręsti, o kai kurios kartais išsisprendžia savaime. Ir kad šie vaikai kažkam yra patys svarbiausi. Taip, patirtis padeda.
– Suprantu, kad mokytojo darbas nesibaigia klasėje, kad ir namie tenka apie tai galvoti, planuoti, ruoštis pamokai, pokalbiui ar išvykai. Kaip vis dėlto pailsite?
– Man reikia skirtingų vietų, įvairios veiklos, tada pailsiu. Esu dėkinga žmonėms, kurie sudomino ornitologija. Paukščiai mane labai žavi dėl savo nepaprasto grožio, įdomios elgsenos ir netikėtumo. Lankau nuostabų liaudiškų šokių kolektyvą „Verpetas“, kurio vadovė – energingoji ir charizmatiškoji Danguolė Kalkienė. Esu jai labai dėkinga, kad po daugelio metų vėl mane pakvietė.
– Na, o politika? Kam ji jums?
– Anksčiau politika visai nesidomėjau, bet su laiku atėjo suvokimas, kad esame visi atsakingi už tai, kas dabar Lietuvoje vyksta. Nebegerbiama ir nuvertinama lietuvių kalba, atsižadama šimtamečių tradicijų, nebelieka ryšių su ankstesnėmis kartomis, o ir Lietuvai reikšmingos datos paminimos formaliai, tarsi pagal vieną šabloną. Neramina emigracija ir imigracija, mūsų vaikų ateitis.
– Priklausote Nacionaliniam susivienijimui, bet šios partijos atstovų nėra Seime, nebuvote išrinkti ir į Savivaldybės tarybą, todėl negalite daryti didesnės įtakos politiniams procesams. Vis dar tikite, kad žmonės jus išgirs?
– Žmonės jau girdi. Partijos nuostatas ir programą verta skleisti net ir dėl vienintelės priežasties – kad žmonės geriau suvoktų padėtį. Mandatai, žinoma, svarbu, bet kritiškai mąstantys, laisvi ir atsakingi piliečiai šiandien Lietuvai labiausiai reikalingi. Partijos pirmininkas Vytautas Radžvilas geba analizuoti ir kalbėti atvirai. Jis yra idealo žmogus, išsilavinęs, apsiskaitęs, stebi visuomeninius reiškinius ir visa tai jam leidžia numatyti šalies ateitį. Aš ėjau jiems padėti, bet likau ir dalyvauju daugiau, negu tikėjausi.
– Bažnyčioje kartu su grupe giedate grigališkąjį choralą. Gal galėtumėte paprastai paaiškinti, koks tai giedojimas ir ką jis jums reiškia?
– Žinojau, kad turiu balsą, bet muzikai, kaip ir literatūrai, teatrui, esu išranki. Labiausiai mėgau dainuoti liaudies dainas. Kai susipažinau su grigališkuoju giedojimu, supratau, kad tai yra tai, ko aš labai noriu, ir kad be Aukščiausiojo valios čia turbūt neapsieita.
Tradiciniam Romos katalikų Bažnyčios liturginiam giedojimui – pusantro tūkstančio metų. Choralas – tai sielos giesmė, lobis iš praeities, kuris valo ir pakrauna, perkeičia žmogų. Giedami Šv. Rašto tekstai – Dievas pasakė, o tu turi giedodamas pranešti kitiems, ką Jis pasakė. Sakoma, kas gieda, tas dvigubai meldžiasi. Tai yra vienbalsis giedojimas, kai kiekvienas kantorius gieda kaip vienas, unisonu. Gera proga atsisakyti savęs, savo puikybės ir susireikšminimo. Jeigu šokiai yra kūnui, tai giedojimas – sielai.
– Kaip atsitiko, kad būtent Biržuose susikūrė grigališkojo giedojimo grupė?
– Šios grupės įkvėpėjas, steigėjas ir globėjas – buvęs Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Algis Neverauskas, o grupės mokytoja – Viktorija Silenkovaitė, Vilniaus Šv. Onos bažnyčios kantorė. Beje, Viktorija turi giminystės ryšių su garsiuoju mūsų knygnešiu Jurgiu Bieliniu. Jos dėka mūsų grupelė dalyvavo piligriminėje kelionėje Prancūzijoje, lankėmės Solemo benediktinų vienuolyne, mokėmės grigališkojo giedojimo. Mūsų repeticijoms Biržuose vadovauja Rūta ir Eglė, mūsų muzikės, be jų mes – kaip be rankų. Taip pat, kai turime galimybę, savo giedojimą tobuliname Marijampolėje kasmet vykstančioje choralo savaitėje.
– Buvote ir šiais metais?
– Taip, buvau. Dalyvavimo šioje stovykloje prasmę sunku nusakyti žodžiais. Man tai itin svarbus šios vasaros potyris.
– O kaip jaučiatės jūs pati? Kaip galėtumėte save apibūdinti?
– Prieš metus gal būčiau atsakiusi vienaip, šiandien – kitaip, po metų – dar kitaip. Aš džiaugiuosi, kad dirbu su vaikais.
Tai jie man parodo, kaip atrodo tikras nuoširdumas, kuo jis bebūtų išreikštas – džiaugsmu, smalsumu, rūpesčiu ar liūdesiu.
Mano darbas, šalia esantys ir sutikti žmonės, pomėgiai padeda augti ir bręsti. Manau, kad augu ir galiu padėti augti kitiems, svarbiausia – vaikams.
– Išeinančios vasaros ir „Šiaurės rytų“ linkėjimai jums ir visiems švietimo darbuotojams: būkite laiko tėkmėje, būkite laisvi, savo veikla ir laikysena skleisdami viltį bei optimizmą. Naujų iššūkių, vaikiško smalsumo, daug meilės darbui ir kantrybės!
– Ačiū!
– Stasė Eitavičienė –
