„Mūsų mama labai rūpestinga…“ Šie vaikų žodžiai, kitiems žmonėms apie ją išsakyti, glosto Vitalijos Knizikevičienės širdį. Po vyro mirties viena baigusi užauginti ir į mokslus išleidusi vaikus biržietė medikė jų lauks šį sekmadienį, per Motinos dieną. Tai viena iš šeimos švenčių, kai mylimi vaikai – vidaus ligų rezidentė Ieva Berzina ir Biržų savivaldybės meras Kęstutis Knizikevičius – su anūkais ją aplankys, pasveikins ir šis laikas Mamai ir Močiutei bus brangiausia dovana.
Pietus dalija į dvi dalis
Likėnų reabilitacijos ligoninėje dirbančios medikės Vitalijos Knizikevičienės rytai darbo dienomis prasideda vienodai. Ji keliasi anksti, 4.30 valandą. Tokiu metu išgirsta, kaip atvežamas laikraštis, tad užkaitusi kavą nukeliauja pasiimti spaudos. Ją pavarčiusi ir rytine kava pasimėgavusi moteris skuba ruošti pietų. Dalį jų įsideda ir vežasi į darbą. Kitą dalį valgio palieka namuose. Nors sūnus Kęstutis dėl to ir labai pyksta, mama visuomet maisto paruošia būtent jam. Pagal tai, ar sūnus buvo užsukęs pavalgyti į netoli darbovietės esančius mamos namus, p. Vitalija spėja apie tos dienos sūnaus užimtumą. Skambinti jam darbo metu vengia – nenori trukdyti.
Kartais motina pasižiūri sūnaus darbotvarkę, kad žinotų, ką tądien jis veikė. Peržiūri ir Biržų rajono savivaldybės tarybos posėdžius. Sako, pirmiausia pasidominti, ar jos vaikas gerai atrodo.
Moteris prisipažįsta niekada nesidomėjusi politika. Bet dabar jautriai reaguoja į tai, kas vyksta rajono gyvenime, ir neslepia, kad dėl to išgyvena.
O su Kaune gyvenančia dukra Ieva ryšys toks stiprus, kad jiedvi telefonu kalbasi kasdien.
Medikų dinastija
Vitalija Kuprevičiūtė-Knizikevičienė gimė Medeikiuose. Tuo metu jos mama Alfreda Kuprevičienė dirbo akušere Medeikių ligoninėje. Tėtis Vytautas ilgus metus dirbo vairuotoju. Vitalija yra vyriausia iš trijų vaikų šeimos.
Jos jaunesnis brolis Alfredas Kuprevičius – biržiečių gerbiamas treneris. Beje, ir jos sūnui Kęstučiui dėdė yra vienas didžiausių autoritetų.
Šeimoje net kelios kartos – medikai. Vitalijos mama – vyresniems biržiečiams gerai žinoma medicinos seselė. Pati p. Vitalija ir jos sesuo Aušra baigė Panevėžio A. Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą. Aušra Panevėžio ligoninėje dirba slaugytoja, medikės Vitalijos darbovietė – Likėnuose.
Abu Knizikevičių vaikai baigė Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Kęstutis – visuomenės sveikatos fakultetą, o Ieva – gydomosios medicinos.
Dešimt metų Biržų ligoninės priimamajame dirbusi p. Vitalija sako gerai pažįstanti daugelį biržiečių medikų, bendraujanti ir šeimomis, vertinanti jų darbą ir pasišventimą profesijai.
Iš Panevėžio sugrįžo į Biržus
Baigusi medicinos mokyklą p. Vitalija dirbo Biržų ir Panevėžio Respublikinės ligoninių priėmimo skyriuose ir sterilizacinio skyriaus vyriausiąja seserimi. Panevėžyje sutiko ir savo būsimą vyrą Albiną. Jis buvo draugės brolis, kurį sutiko nuvažiavusi į draugės įkurtuves. Tuo metu Vitalijai buvo 30 metų.
Po sutuoktuvių šeima dar kurį laiką keliavo tarp Panevėžio ir Biržų. Vyras dirbo Panevėžio mėsos kombinate, p. Vitalija – Biržų ir Panevėžio ligoninėse.
Po kurio laiko Vitalijai buvo pasiūlyta dalyvauti konkurse į slaugytojos vietą Likėnų reabilitacijos ligoninėje. Tuo metu sūnui Kęstučiui buvo penkeri metai, dukrai Ievai – treji. Šeima atvyko gyventi į Biržuose, Jovaro gatvėje, esantį Vitalijos tėvų namuką. Tėveliai tuo metu gyveno sodyboje Drąseikiuose.
Albinas dar kurį laiką važinėdavo dirbti į Panevėžį. Vėliau šeimos gyvenimą pakoregavo sunki jo liga.
Gedulas ir sūnaus baigiamieji egzaminai
Vitalija prisimena tuo metu buvusi kursuose, kai sužinojo, kad jos vyras dėl didelio bronchinės astmos priepuolio pateko į ligoninę, reanimacijos skyrių. Laimė, išgyveno, bet po to jam buvo nustatytas neįgalumas. Dešimt metų Albinas rūpinosi namais.
Po darbo ir iš mokyklos namo sugrįžusių šeimos narių visuomet laukdavo skanus karštas valgis.
„Tuo metu juk mobiliųjų telefonų nebuvo, bet jis kažkaip žinodavo, kada kas į namus grįžta, ir visuomet patiekdavo šiltą maistą“, – sako p. Vitalija apie šviesaus atminimo vyrą.
Vitalija sako žinanti, ką reiškia slaugyti artimus žmones. Penkerius metus ji globojo pasiligojusią mamą, dvejus metus slaugė dėdę.
Pasak p. Vitalijos, vaikai žinojo, kad tėtis serga, tik niekas nemanė, kad viskas baigsis taip blogai. Kai vyras mirė, Kęstutis buvo dvyliktokas, Ievutė – dešimtoje klasėje.
Moteris prisimena, kad pirmieji metai be vyro buvo labai sunkūs. Niekada nekūrusi krosnies ji perkaitino šildymo sistemą. Skaldydamas malkas sūnus sudaužė savo akinukus… Gedint tėčio jam teko laikyti ir baigiamuosius egzaminus.
Nepaisant sunkumų, vaikai mokėsi ir mokyklą baigė labai gerai. Mama jais labai rūpinosi – sako, kad nėra buvę situacijos, kad vaikai mokykloje ko nors neturėtų.
Atlyginimą dalijo į tris dalis
Abi Knizikevičių atžalos baigė Biržų „Aušros“ vidurinę mokyklą. Mama sako niekad negalvojusi, kad Kęstutis gali studijuoti mediciną. Manė, kad sūnus rinksis tiksliuosius mokslus.
Kartą parnešusi naujų nupirktų chalatų norėjo juos išvežti į darbą.
„Kęstas paprašė vieną palikti jam. Pasakė, kad stos į mediciną ir kad norėtų biologijos korepetitoriaus. Tuo metu jis buvo 11 klasėje“, – prisimena mama.
Pasirodo, apsisprendimui įtakos turėjo šviesaus atminimo chemijos mokytoja A. Kalpokienė, kuri pasikalbėjusi su sūnumi patarė jam studijuoti teisę arba mediciną. Tą jis ir padarė.
Baigusi vidurinę mokyklą su pagyrimu Ieva taip pat pasirinko mediciną – įstojo į universitetą. Pasak mamos, už dukters studijas teko mokėti.
P. Vitalija pasakoja, kad tai buvo sudėtingas laikas. Gavusi atlyginimą jį padalindavo į tris dalis. Visiems už šiuos pinigus reikėdavo išgyventi. Kęstučiui Kaune buvo nuomojamas butas, Ievai pavyko gauti bendrabutį.
„Kai pas mane ateidavo kolegės ir prašydavo paskolinti pinigų, stebėdavausi, kaip jos galvoja, kad jų turiu. Būdavo tokių dienų, kai galvodavau, už kokius pinigus į darbą nuvažiuosiu“, – atvirauja moteris. Neslepia, kad ji, kaip ir kai kurie jos likimo draugai, batus nešiodavusi tol, kol šie visiškai nusidėvėdavę. Ieškojo ir papildomo uždarbio. Siūlėsi dirbti valytoja.
Apie tai sužinoję gydytojai Dalė ir Edmundas Vileikiai pasiūlė papildomų budėjimų Likėnų ligoninėje. Tada moteris, atidirbusi dieną, eidavo budėti į naktines pamainas slaugytoja ir namo grįždavo atidirbusi pusantros paros.
Laimė, ir tada, kaip ir dabar, jos namus saugodavusi patikima kaimynė. Sako, ji daug padėjusi ir slaugant artimuosius.
Studijuodami vaikai stengėsi mamai padėti, kiek tik galėjo. Vasaromis dirbo, nevengė ir pačių sunkiausių darbų.
Studijuojančius vaikus į svečius kviesdavo Kaune gyvenantis dėdė.
Tačiau Kęstutis dažniau savaitgaliais pietus paruošdavo namuose ir pasikviesdavo sesę Ievutę.
Beje, Kęstutis puikiai gamina, ir tai, ko gero, tą lemia nuolat pietus namiškiams ruošdavusio tėčio genai. Pasak p. Vitalijos, sūnus gali išvirti skanų plovą, iškepti kepsnį, įdarytus blynus ir net tortą „Napoleonas“ iškepti.
Daug kam dėkinga
Anot V. Knizikevičienės, ji turinti daug kam padėkoti už palaikymą ir paramą visus tuos sudėtingus gyvenimo metus. Sako, kad stebuklingai sulaukdavusi pagalbos iš daugybės žmonių.
„Sau buvau pasakiusi, kad mano vaikai gyvenime nematys nei alkoholio, nei smurto. Įrodžiau, kad taip galima“, – sako ponia Vitalija, per gyvenimą mačiusi daugybę palūžusių žmonių.
Sudėtingiausiose gyvenimo situacijose jai padėdavo gydytojai D. E. Vileikiai, kurie visokeriopai rėmė ir palaikė.
„Esu labai dėkinga jiems ir kaip įstaigos vadovams, ir kaip šeimai. Ir net už psichologinę pagalbą, patarimus“, – kalba V. Knizikevičienė.
Studijuojantiems vaikams gydytojų šeima net skolindavo brangią medicininę literatūrą.
Moteris labai dėkinga savo buvusiai auklėtojai Vladai Balbierienei. O buvusiai „Atžalyno“ mokyklos direktorei Reginai Mauragienei dėkoja už papildomas pamokas dukrai Ievutei.
Iki gyvenimo galo Vitalija sako liksianti dėkinga Ievutės šokių vadovei Astai Vaitiekūnienei. Mama sakė nenorėjusi dukros balerinos, bet tikėjosi, kad pradėjus šokti susitvarkys bėdos dėl Ievutės kojyčių. Taip ir nutiko: kojos pasveiko, o dukra kolektyve šoko daugybę metų. Kartu su šiuo šokių kolektyvu daug kur keliaudavo ir mergaitės mama.
Vitalija pasakoja sunkiu momentu sulaukusi Aldonos Kaziūnienės paramos, pagelbėdavo kolegė Rima Tuomienė ir jos šeima.
Su didele meile moteris kalba apie gydytoją Jurgį Trepkų, su kuriuo prieš keliasdešimt metų pirmą kartą budėjo ligoninėje. Gražiai mena vieną pirmųjų sutiktų medikų G. Žiedą. Nuostabiais žmonėmis vadina gydytojus Mariją Valaitienę, Vitaliją Jablonskytę, Eleną Šakelienę, Leonidą Sologubovą, Stasę ir Ričardą Leskauskus, Vaišvilas.
Tikisi, kad sūnus atlaikys sunkumus
V. Knizikevičienė džiaugiasi, kad jos vaikai užaugo geri. Ji niekada neturėjusi problemų dėl jų elgesio. Vaikai mėgo būti namie, skaitydavo, mokydavosi, leisdavo laiką prie kompiuterio.
Mama pamena, kaip Kęstutis seseriai patardavo stengtis pamokas suprasti, o ne jas iškalti. Sakydavo, kad taip besimokydama vėliau nieko neprisiminsianti.
Kad jis bandys balotiruotis į merus, motinai pasakė važiuodamas iš giminaitės apsėdų. Vitalija iš pradžių pagalvojo, kad tai pokštas.
„Nesidžiaugiau. Žinojau, kas yra viešasis asmuo. Man, kaip mamai, kartais sūnaus labai gaila. Jis man sako, kad viskas gerai, bet dažnai svarstau, ką vienu ar kitu atveju jis jaučia…“
Motina tikisi, kad sūnus atlaikys sunkumus ir darbe, ir asmeniniame gyvenime.
Ligoninėje dirbanti Vitalija su pacientais apie politiką sako nediskutuojanti. Labai patenkinta, kai niekas nežino, kad ji mero mama. Mat kitu atveju atsibosta atsakinėti į įvairius klausimus. Žmonėms atrodo, kad ji turėtų žinoti, ar, tarkim, Biržuose bus Lidl‘as.
„Iš kur gi man žinoti?“ – stebisi rajono vadovo motina.
Po darbo grįžusi į namus p. Vitalija skaito knygas, žiūri televizorių. Prisiperka bilietų į renginius ir lankosi juose. Jai labai patinka Irūnos Puzaraitės ir Marijaus Jampolskio duetas, o pigus „popsas“ moters nežavi..
Bendraudama su žmonėmis labiausiai vertina sąžiningumą, atsakingumą. Ir darbe, ir asmeniniame gyvenime.
„Aš pati geriau save nuskriausiu, bet jei pažadėjau – turiu įvykdyti“, – kalba pašnekovė.
Nuo senų laikų ji turinti vieną Panevėžyje gyvenančią draugę Danutę. Susitikimai su ja ir jos vyru Vytautu būna reti, bet labai linksmi – nuo prisiminimų, uogienių dovanojimo iki pasidalijimų rūbais.
Kad vaikams sektųsi
Moteris džiaugiasi brolio Alfredo sodyboje pasodinta liepaičių ir ąžuoliukų giraite jos vaikams ir anūkams. Vitalija turi kuo džiaugtis: Ievutė augina Pijų ir Nojų, Kęstutis – Martyną ir Gabrielę.
Didžiausias Mamos rūpestis ir troškimas, kad vaikai ir anūkai būtų sveiki, gyventų santarvėje, kad jiems viskas sektųsi.
O didžiausias džiaugsmas, kai iš visai svetimų žmonių išgirsta savo vaikų pasakytus žodžius: „Mūsų mama labai rūpestinga…“
