Vienas aukštas vadovas skelbia dviračiu riedąs į darbą. Prieš kurį laiką viena vadovė – truputį žemesnė – bėdojosi, kad jos nesaugo. Nors vadovė ji visgi aukšta – gal ir kiek žemesnė nei tas, kuris į darbą dviračiu.
Būta ir įdomesnių istorijų. Anksčiau. Viena vadovė – kiek aukštesnė už tą, kurios nesaugo, bet žemesnė už tą, kur dviračiu – pati ėmėsi atsisakyti apsaugos: trukdo asmeninius reikalus tvarkyti, į polikliniką nueiti.
Painiava kažkokia. Visiška raizgalynė. Sėdi, įsivaizduoju, nesvetingos šalies žvalgybininkai (o gal ir diversantai), nagrinėja šitą keistų faktų poplūdį ir skęsta nesuopraty: ar čia iš tikrųjų taip, o gal klasta kažkokia, mausto mus tie litovcai.
Jei rimtai, nejuokinga.
Nejuokinga, nes mūsų visuomenė – iliustruojant valstybės vadovybe – piknikauja burbuliuojančio ugnikalnio viršūnėje. Kaimyninėje šalyje antskrydžio būta, buvo reikalų. Tolėliau ir kitų baisybių. Sprogimai Čekijos amunicijos gamyklose. Novičiokas Albione. Kažkas ten ir Ukrainoje jau kelinti metai vyksta. Bet čia toli! Pas mus nebus! Einu padangą prisipūsti.
Mums reikia Karo grėsmės įstatymo. Ne Karo padėties – tą turim. Karo grėsmės. Mums reikia aiškaus konstatavimo – Lietuva pavojuje. Lietuva – pafrontės valstybė. Naujos rūšies kormoranai – gerberos – atskrenda iš Rytų. Nuo jų išmatų ne medžiai džiūva, o namai sprogsta. Buča – tik veiksmo modelis, tik programa. Ją galima instaliuoti jau ryt ir poryt. Pas mus. Visagine, Zarasuose, Švenčionyse. Karo grėsmė yra reali.
Mums reikia aiškaus konstatavimo – Lietuva pavojuje. Lietuva – pafrontės valstybė. Naujos rūšies kormoranai – gerberos – atskrenda iš Rytų. Nuo jų išmatų ne medžiai džiūva, o namai sprogsta.
Betgi mes turim NATO skėtį. Turim. Gerai, kad turim – ko gero, jau laisvai nebekalbėtume, jei neturėtume. Turim. Blogai, kad turim – užmigom po skėčiu, pramiegojom. Nepamatėm, kad aplink jau potvynis. Mums jau valties reikia, nebe skėčio.
Karo grėsmės įstatymo Lietuvai reikia kaip aukščiausio lygio parlamentinės deklaracijos. Tokios, kuri turėtų teisinę galią. Toks pre-karo padėties režimas. Kodėl mums to reikia? Todėl, kad netgi Lietuvos valstybiniame aparate rasime begalę kabinetų – ir netgi aukštų – kuriuose netikima pavojumi, nors šešėlis jau temdo langus. Nu baikit, nesureikšminkit. Kokie čia dronai. Suklydo. Koks čia pavojus. Mes saugūs, mes NATO.
Karo grėsmės įstatymas galėtų būti teisinė aksioma. Visuotinai privalomas teisės aktas, nurodantis į esamą grėsmę. Reikalaujantis susitelkimo, susirūpinimo savo ir artimųjų apsauga. Bylojantis, kad valstybė pripažįsta pavojų ir jam ruošiasi. Visuotinai, vieningai. Be jokių atskirųjų nuomonių.
Mes turėjom kovidą ir begalę tamsybininkų, kurie pandemiją neigė. Kai kurie jų išgyveno, kai kurie ne. Begalę karo grėsme netikinčių žmonių mes turim ir dabar.
Vieni netiki, nes išstumia – taip, kaip mirtinai sergantis užmiršta savo ligą. Kiti netiki, nes nori tikėti tik geru – net jei ugnim liepsnotų, šie viltųsi, kad tuoj tuoj galingas šiaurės vėjas liepsną užpūs.
Betgi mes turim NATO skėtį. Turim. Gerai, kad turim – ko gero, jau laisvai nebekalbėtume, jei neturėtume. Turim. Blogai, kad turim – užmigom po skėčiu, pramiegojom. Nepamatėm, kad aplink jau potvynis. Mums jau valties reikia, nebe skėčio.
Treti tiki, bet vaidina, kad netiki. Kodėl? Todėl, kad laukia – laukia savo išvaduotojų. Laukia ir tikisi, kad šie bus pakankamai blaivūs ir nepaskers jų iškart, moterų ratu neperleis. Toks jau tas tikėjimas – rizikingas reikalas.
Jei turėsime Karo grėsmės įstatymą, reikalus – susijusius su Lietuvos išlikimu – galėsime tvarkyti paprasčiau. Netiki, kad karo grėsmė reali? Tada tu veiki prieš įstatymą, neigi teisiškai pripažintą faktą, valstybinio lygio nuostatą.
Karo grėsmės įstatymas leis mums atsijoti pelus nuo grūdų: pasimatys, kas apgaudinėja save, o kas – visus kitus. Tokius kaip mes – Lietuvos patriotus – apgaudinėja slėpdami dienai X ne išgyvenimo krepšį, o trispalvę.
Ir ta trispalvė ne mūsų Trispalvė.
– Darius Indrišionis –
Bernardinai.lt
