„Biržų Kaštonų pagrindinėje mokykloje besimokanti ukrainietė Marija atsiklaupia priešais kare Ukrainoje žuvusių biržiečių portretus ir atiduoda jiems pagarbą. Tai vienos jautriausių akimirkų vasario 24 dieną Biržų pilyje, kur buvo minima liūdna sukaktis – ketveri metai nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios. Atminties ir dėkingumo akcijoje buvo pagerbti du Ukrainoje žuvę biržiečiai – režisierius Mantas Kvedaravičius ir savanoris Tomas Valentėlis. Jų atminimui yra skirta garbinga vieta Biržų krašto muziejaus „Sėla“ ekspozicijoje.
Pasirinko žmogiškumą ir humanizmą
„Kai prieš 4 metus vasario 24-ąją Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, ta diena daugeliui įstrigo atmintyje. Suvokėme, kad karas čia, arti, ir, jei nebus pasipriešinta, tankai traiškys mūsų žmones. Esame dėkingi ukrainiečiams, kurie tai stabdo. Kiekvieno mūsų prisidėjimas svarbus, kad karas baigtųsi ne Rusijos pergale“, – kalbėjo Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė.
Skaudžiausia, kad iš lietuvių šiame kare pirmoji karo auka buvo biržietis režisierius Mantas Kvedaravičius. Jis tuo metu filmavo Afrikoje. Bet prasidėjus karui norėjo sugrįžti į Mariupolį, kur likę jo žmonės, su kuriais buvo susijęs. Jis buvo jautrus tiems, pas kuriuos gyveno, su kuriais dirbo, juos saugojo nuo grėsmių. Tad vyko turėdamas kilnų tikslą – išgelbėti kuo daugiau Mariupolio žmonių.
„Tai buvo labai didelė auka žinant, ką pasauliui jis galėjo duoti. Mantas su savo galimybėmis galėjo gyventi sotų, aprūpintą gyvenimą. Ir intelektine, ir materialine prasme. Jis pasirinko tokį kelią. Baisiausias man nuskambėjęs klausimas – ko jam ten reikėjo? Ukrainiečiai kaunasi už savo ir mūsų laisvę. Kiek daug tai reiškia Biržams – turėti mūsų dienų herojų, kuris pasirinko žmogiškumą ir humanizmą“, – kalbėjo muziejininkė Irutė Varzienė.
Nėra baigtinės laisvės sąvokos
Okupacijos ir laisvės kovų ekspozicijų salėje yra leidžiami įrašai su vos girdimai tariamais kadaise nužudytų Biržuose žydų vardais. Tie kuždesiai buvo girdimi ir tylos minutės metu pagerbiant žuvusiųjų Ukrainoje atminimą.
„Jei reikėtų skaityti visų žuvusiųjų Ukrainoje vardus, kiek tęstųsi šnabždesys…“ – Edita Lansbergienė.
Šioje salėje eksponuojami Ukrainoje žuvusio 20-mečio biržiečio Tomo Valentėlio daiktai, kuriuos parvežė tėvui kovos draugai.
E. Lansbergienė kalbėjo apie tai, kad Tomo Valentėlio daiktai ekspozicijoje – dar vienas bandymas pasakyti, kad niekas nesibaigė. Nėra baigtinės laisvės stokos. Okupantų haubicos ratai tebetraiško mūsų laisvės idėjas.
„Tomo parvežimo į Lietuvą istorija parodo, koks baisus yra priešas. Okupantai negerbia nei gyvybės, nei mirties“, – kalbėjo ji.
