Viena iš labiausiai Biržų rajoną garsinančių vietų – Pabiržėje esanti Aldonos Jaronytės sodyba – jau alsuoja pavasariu.
Nutirpo ledas kadaise buvusios savininkės rankomis iškastuose tvenkiniuose. Berželiai jau po truputį skleidžia lapelius, kvepia gaivus oras.
Atvykėlius pasitinka ne tik prie namų dar gyvai šeimininkei esant pastatytas medinis kryžius. Kad čia A. Jaronytės sodyba, rodo ir ant gražaus akmens pritvirtintas užrašas. Akmuo su šiuo P. Kiseliūno dovanai pagamintu ženklu pastatytas praėjusią vasarą.
Prieš penkerius metus po A. Jaronytės mirties sodybą paveldėję Vitalija ir Kostas Drevinskai jos neapleidžia. Ir neuždaro – prašalaitį maloniai nuteikia palikti atviri vartai.
Sodybos kieme jau juntama, jog šeimininkai pridėjo rankas prie aplinkos puoselėjimo. Čia atnaujinami ir puoselėjami seni gėlynai, prižiūrima veja.
„Visas mūsų šeimos laisvalaikis praeina šioje sodyboje“,- sako Biržų ligoninėje dirbanti V. Drevinskienė. Jos vyras Kostas yra A. Jaronytės sūnėnas.
Paveldėtojai sako besilaikantys Aldonai Jaronytei duoto pažado sodybos neapleisti ir ją atverti norintiems pasigėrėti žmogaus rankų darbu ir buvusio liekno grožiu.
„Ji norėjo, kad tai, ką ji sukūrė, nenueitų į užmarštį ir tęstųsi“, – kalba moteris.
Po truputį jau ruošiamasi žmonių antplūdžiui, kuris kasmet prasideda orams atšilus.
„Kiti klausia, kodėl į sodybą įleidžiami žmonės. Bet tai, jog mes tokioje vietoje atsidūrėme, mus įpareigoja. Žmonių priimti neatsisakysime, jie nekliudo. Tik kiek mes, pensininkai, išgalime, tiek aplinką puoselėjame“, – sako V. Drevinskienė.
Į mintį, jog galėtų pastatyti aukų dėžutę norintiems prisidėti prie aplinkos puoselėjimo lankytojams, sodybos šeimininkė atsako, jog dar nesijaučia čia tiek padariusi, kad galėtų rinkti pinigus.
Moteris kalba apie viename namo kambaryje planuojamą įrengti kambarį Aldonai Jaronytei atminti.
Juk namuose pilna jai skirtų apdovanojimų, padėkos raštų, nuotraukų su ją aplankiusiais garsiais ir gerbtinais šalies žmonėmis. Sako, jau seniai tai būtų padarę, bet vis to kapitalo trūksta.
„Ji buvo tokio užsispyrimo, tokia darbšti. Jei visi Lietuvoje taip gyventų ir dirbtų, mūsų šalis būtų labai graži“, – svarsto V. Drevinskienė.
Sodybos paveldėtojai sako negirdėję pasiūlymų, kad A. Jaronytei būtų suteiktas Biržų miesto garbės pilietės vardas. Tačiau neabejoja, kad ji to tikrai buvo nusipelniusi, nes labai gražiai garsino Biržus ir visą kraštą. Sako, ir šiandien sulaukia žilagalvių, kurie dar jaunystėje į sodybą atvažiuodavo ir sugrįždavo į ją vėl. Lankytojus ne tik žavi žmogaus rankų darbas, bet ir ypatinga sodybos aura, kurią sukurdavo giliai tikinti ir bažnyčiai pasišventusi moteris. O ir pati Aldona sakydavo, kad išėjusi dirbti į liekną ji pailsi, galva prašviesėja.
Sodybos paveldėtojai džiaugiasi, kad buvusiame liekne esantys tvenkiniai po šios žiemos nepatvino, kaip tikėtasi, nors ankstesniais metais sėslesnėse vietose vanduo laikydavosi iki gegužės. Jie džiaugiasi ir tuo, kad tvenkiniuose išgyveno įleistos žuvys, po savininkės mirties išliko visos lelijos ir puoselėtos gėlės.
Kas nori atvažiuoti į Aldonos Jaronytės sodybą, gali kreiptis į Biržų turizmo informacijos centrą arba paskambinti savininkei telefonu 068139351 bei susitarti dėl malonaus pasibuvimo.
Sodybos savininkai iš atvykusiųjų tikisi tik vieno – supratimo, jog grožį žmogus savo rankomis sukūrė įtikėjęs tuo, ką daro. Kad gėrėtųsi žmogaus santarve su gamta ir neieškotų trinkelių sakydami, kad čia nieko nėra.
