Pirmadienį Nemunėlio Radviliškyje veikiančių Onos Milienės senelių globos namų bendruomenei buvo pristatyta nauja direktorė. Ji paskirta steigėjų – Biržų katalikų parapijos klebono Jono Morkvėno ir Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčios kunigės Sigitos Veinzierl – bendru sprendimu.
Naująja įstaigos vadove tapo 1981 metais gimusi Jonė Baliūnienė.
Tikisi profesionalaus darbo
Jonė Baliūnienė sakė, kad niekada nebūtų pagalvojusi apie vadovavimą globos namams. Vis tik ji laikoma aktyvia evangelikų reformatų bendruomenės nare, todėl vieno susitikimo metu kunigė Sigita pasiūlė moteriai kandidatuoti į globos namų direktorės poziciją.
„Pirmą minutę net nepagalvojusi pasakiau „ne“, nes suabejojau, ar sugebėčiau. Bet pasitariau su vyru, naktį pagalvojau – nusprendžiau pabandyti. Motyvavo tai, kad bendruomenės nariai manimi pasitikėjo, skatino ir palaikė. Netikėtai gal ir man pačiai pasirinko mane“, – kalbėjo J. Baliūnienė.
Moteris šioje globos įstaigoje iki tol buvo apsilankiusi tik vieną kartą – per praėjusias Šv. Kalėdas, kai su reformatų parapija ir Biržų miesto mokiniais organizavo globotiniams Advento popietę.
Ji sakė suprantanti, kad ateina dirbti pirmiausia kaip įstaigos vadybininkė.
„Ateinu į tą vietą tikėdamasi, kad ten yra žmonės, dirbantys profesionaliai. Jei reikės – pasitarsime ir vieni kitus pamokysime. Juk tai yra atskira specifika, kur netrūksta iššūkių, yra tam tikri reikalavimai. Aš esu tas žmogus, kuris mėgsta, kad būtų darbai įvykdyti“, – kalbėjo moteris.
Ji mano, kad viskas yra padaroma ir visko išmokstama. Svarbiausia – mikroklimatas pačioje įstaigoje, nes kai gražiai sutaria bendradarbiai, yra didesnė motyvacija ir į darbą eiti, ir veikla lengviau vyksta.
„Svarbiausia nepamiršti gražaus ir profesionalaus bendradarbiavimo bei šilto požiūrio į globotinius ir kolegas. Juk visi susitinkame bendram tikslui“, – įsitikinusi pašnekovė.
Meniškos sielos vadybininkė
Jonė Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo vokiečių filologijos bakalauro laipsnį, taip pat M. Riomerio universitete – viešojo administravimo magistro laipsnį, veiklos audito specializaciją.
Dešimt metų moteris dirbo įmonėje „Siūlas“, administravo produkcijos pardavimų interneto puslapį vokiečių kalba. Prieš tai trejus metus dirbo Lietuvos – Vokietijos prekybos įmonėje.
Darbas „Siūle“ Jonei buvo artimas ir todėl, kad įmonė užsiima ir siuvimu, gaminių bei audinių dizainu. Jonės mama siūdavo drabužius, o pati Jonė yra baigusi dailės mokyklą. Moteriai patinka spalvos, raštai, audinių derinimas.
Metus Jonė dirbo ir mokykloje, dėstė vokiečių kalbą.
Miestelis su kaimo privalumais
Sutuoktiniai Jonė ir Dalius Baliūnai Nemunėlio Radviliškyje gyvena nuo 2012 metų sausio. Moteris kilusi iš Šiaulių, o vyras – iš Biržų rajono Smilgių kaimo. Iš čia į Biržuose esančias ugdymo įstaigas važinėja ir judviejų vaikai – 7 klasės mokinė Elzė ir 3 klasės gimnazistas Gabrielius.
Tėvai labai didžiuojasi savo vaikais, kurie yra aktyvūs ir gerai mokosi.
Šeima prieš įsikurdama Nemunėlio Radviliškyje gyveno įvairiuose šalies miestuose, yra dirbę ir užsienyje. Tačiau vienu metu suprato, kad norėtų išbandyti gyvenimą kaime.
Kurį laiką jie prižiūrėjo tėvų draugės sodybą prie Pasvaliečių kaimo. Jiems taip patiko kaimo aplinka, kad nutarė įsigyti savo namus.
Šeima įsigijo namus Nemunėlio Radviliškio miestelio pagrindinėje gatvje, juos susiremontavo.
„Visi čia privalumai. Miestelyje yra parduotuvių, vaikų darželis, mokykla, seniūnija, gaisrinė, dvi bažnyčios – rinkis, kurią nori. Daug gamtos ir erdvės, į rajono centrą kelias asfaltuotas“, – kalbėjo Jonė Baliūnienė.
Jos įsitikinimu, jei turi automobilį, atstumas nėra kliūtis, kad ir kokiame tolimame miestelyje begyventum.
Moteris sako, kad Nemunėlio Radviliškis yra labai jaukus, ramus miestelis. Jų šeima itin dėkinga seniūnijos seniūnui, kuris tiek metų deda daugybę pastangų miestelio grožiui, itin rūpinasi viešosiomis erdvėmis.
„Aplinka sutvarkyta. Sutvarkytas stadionas, teniso kortai, krepšinio aikštelė. Graži, tvarkinga aplinka. Visi reikalingiausi dalykai ranka pasiekiami. Kartu visi kaimo privalumai – erdvė, ramybė“, – kalbėjo Jonė.
Nors Baliūnai sako esantys nauji miestelio gyventojai, tačiau jaučiasi senbuvių priimti. „Jei esi linkęs bendrauti, su žmonėmis randi kontaktą“, – sako pašnekovė. O su savo šeimos draugais Ieva ir Juliumi Kaveckais Baliūnai sako susipažinę perskaitę straipsnį „Šiaurės rytuose“.
„Nutarėme, kad su tokiais mielais žmonėmis reikia susipažinti ir nuvažiavome į svečius. Dabar bendraujame šeimomis, kartu važiuojame į „Amplua Vaffle“ vykstančius proto mūšius“, – sako Jonė.
Proto mūšius ji vadina būtina galvos smegenų treniruote, kad šios neapkerpėtų. Jonei patinka, kai draugų ratas sprendžia klausimus, azartiškai ieško atsakymų.
Kuria savo hortenzijų parką
Baliūnus pažįstantys žmonės užsimena apie šeimos kuriamą hortenzijų parką. Jonė sako, kad tai dar ne parkas, nes jis puoselėjamas tik antrus metus. Reikia laiko, kad susodinti krūmai ir augalai suželtų.
Šeima sodybą įsigijo su 60 arų žemės. Pirmais metais sodybos teritorijoje buvo pasėję grūdinių kultūrų, vėliau dobilų. Dar kurį laiką sodino bulves savo reikmėms, bet molingoje žemėje jos neaugdavo.
Dabar šeima prižiūri tik šiltnamį ir penkias pakeliamas daržovių lysves.
Dalius, miškininkas pagal specialybę, dalį sklypo nusprendė apsodinti vaismedžiais. Čia auga kriaušės, obelys, sausmedžiai, šilauogės.
Likusioje dalyje laisvos vietos pora sugalvojo įkurti nuosavą parką. Čia prisodino ne tik hortenzijų, bet ir visokių dekoratyvinių krūmų.
Pašnekovė juokauja, kad kol kas savo parke poilsiauti neteko, tik dirbti. Bet ji tiki, kad kažkada parkas džiugins širdį. Kaip ir prie namų įveisti natūralistiniai gėlynai.
Kilusi iš garbingos šeimos
Jonė Baliūnienė yra kilusi iš šviesių, išskirtinių lietuvių giminės. Jos prosenelė iš tėčio pusės buvo Elzbieta Avižonytė – Jasiukaitienė. Pastarosios brolis Juozas Avižonis įsteigė gimnaziją Pasvalyje, brolis Petras Kaune – akių kliniką.
Elzbieta buvo vaistininkė ir sodininkė. Linkuvoje šeima turėjo vaistinę bei sodybą, kuri aniems laikams buvo labai moderni.
Atėjus sovietams sodyba buvo nusavinta. Prosenelė susirinko mantą į arklinį vežimą ir pabėgo iš kaimo. Apsistojo Kaune, kur 1971 m. mirė.
Močiutė Danutė Jasiukaitytė turėjo tris brolius. Vienas pokario metais buvo ištremtas į Sibirą, kitas nukankintas KGB rūsiuose ir palaidotas Tuskulėnų kolumbariume. Trečias išėjo partizanauti ir dingo be žinios.
Jonė pasakojo, kad jos močiutė Danutė Burneikienė buvo labai uždara. Tardyta sovietų kalėjimuose ji su artimaisiais daug nekalbėjo apie tuos laikus. Mano, kad saugojo ir save, ir artimuosius, kad be reikalo ko neišplepėtų.
Visas vasaras Jonė su daugybe giminaičių vaikų praleisdavo pas mamos seserį Ylakiuose. Dirbdavo kaimo darbus, čia ir valgyti išmoko gaminti. Tad jokio – kad ir paprasčiausio darbo – ji nebijo.
Svajonės – žemiškos
Kokių svajonių turi Jonė Baliūnienė?
Kad vaikai baigtų mokslus, kad visi šeimos nariai būtų sveiki.
Tik dėl vieno jai liūdna – stebėti, kaip išvežami Lietuvos miškai. Pro jų namus važiuoja ir važiuoja medienos prikrauti miškovežai.
„Atrodo, tuoj visą Lietuvą nukirs. O taip mėgstame nueiti į mišką pasivaikščioti. Mums labai patinka gamta“, – sako Jonė Baliūnienė.
