Artėjant gražiausioms metų šventėms vis dažniau pas pagalbos stokojančius žmones lankosi Kalėdų seneliai su dovanomis. Norvegijos Rotary klubo narių sulaukė ir Biržų socialinių paslaugų centras. Prieš tai norvegai pasidomėjo, ko centrui reikėtų. Šįkart atvežė neįgaliesiems ilsėtis pritaikytą odinę sofą, įvairių reikalingų smulkmenų. O pavasarį žada įkurti sensorinį kambarį.
Norvegus atlydėjo buvusi biržietė Gintarė Medaišė (Jakaitė). Svečioje šalyje gyvenimą susikūrusi biržietė kolegoms pasiūlė paremti įstaigą, kurioje vairuotoju dirba jos tėtis Saulius.
Pokalbio Gintarei metu paaiškėjo, kodėl jai taip svarbu sugrįžti į savo gimtinę su gerais darbais.
Padėti savo kraštui
– Esate Norvegijos Rotary klubo narė. Jau daug metų jūs lydėdavote kolegas į Kupiškio rajoną. Kaip atsidūrėte su pagalba ir Biržuose?
– Gimiau ir augau Biržuose. Čia gyvena ir mano tėveliai. Tėtis dirba Biržų socialinių paslaugų centre vairuotoju. Su juo vis pasikalbame apie darbus. Taip ir sugalvojau, kad reikėtų per tėtį paklausti, ar centrui reikia kokios nors pagalbos.
Aš esu Norvegijos Færder Rotary klube nuo 2020 metų. Nuo sausio jam vadovausiu pusantrų metų.
Šis klubas jau 25 metus draugauja su Kupiškio Rotary klubu.
Kadangi pati esu biržietė, visada jaučiau norą padėti savo kraštui. Pasitaikius progai, atnaujinome ryšius su Biržų Rotary klubu. Norvegai sako, kad dabar jiems paprasčiau, nes turi narę iš šio krašto.
Biržai jiems labai gražus ir mielas miestelis, kur norėtų vėl apsilankyti.
– Papasakokite apie Jūsų organizacijos rengiamą Kalėdinį karavaną.
– Kalėdinis karavanas tęsiasi jau 25 metus. Kiekvienais metais keletas Rotary klubų Norvegijoje pakuoja dovanas sunkiai gyvenančioms šeimoms Lietuvoje, Panevėžio krašte (Biržai, Pasvalys, Kupiškis, Panevėžys).
Færder Rotary klubas jau 25 metus veža kalėdines dovanas vaikams į Kupiškio Šv. Kazimiero vaikų namus. Taip pat skiria pinigėlių vaikams kalėdinėms ar vasaros išvykoms.
Kalėdinis karavanas visada būna lapkričio pabaigoje. Tuomet susirenka 15-25 norvegų iš skirtingų klubų, kad aplankytų šeimas ir perduotų dovanas. Visada prisijungia apskričių klubai. O paskui būna visų narių susitikimai su tostais ir lietuviškomis bei norvegiškomis dainomis.
– Biržų socialinių paslaugų centras pasidžiaugė atvežtomis dovanomis. Tačiau tai ne viskas – kiek girdėjome, esate suplanavę neįgaliesiems įrengti sensorinį kambarį?
– Lankantis Biržų socialinių paslaugų centre su direktore Jolanta aptarėme, ko labiausia reiktų ir kuo artimiausiu metu norvegai galėtų prisidėti prie tų poreikių realizavimo. Po truputį stengsimės čia įrengti sensorinį kambarį. Tik, kaip žinote, norvegai niekur neskuba – jiems reikia kelis kartus viską aptarti, paskaičiuoti. Bet rezultatas toks, kad jie stengiasi įgyvendinti viską. Šiuo metu jie labai džiaugiasi, kad galės prisidėti ir su šiuo projektu, ir įgyvendinti daugiau projektų ateityje.
– Kodėl norvegai linkę padėti lietuviams? Kodėl jiems tai svarbu?
– Prieš 25 metus Norvegija buvo daugiau pasiekusi šalis. Buvo labai didelis atotrūkis tarp jų ir mūsų šalių. Norvegai matė, kaip sunkiai gyveno ir gyvena šeimos Lietuvoje.
Ne visi Lietuvoje šiuo metu taip sudėtingai laikosi. Bet šiuo metu dar tikrai yra kaime sunkiai gyvenančių. Tad tradicija padėti išliko.
Norvegai mato, kad to, kas buvo reikalinga prieš 20 ar 15 metų, dabar nebereikia, o trūksta visai kitų dalykų.
– Jūs esate baigusi Biržų „Atžalyno“ pagrindinę mokyklą. Mokytojai sako, jog buvote aktyvi ir visuomeniška mergaitė. Papasakokite apie mokyklą – bendramokslius, labiausiai įstrigusius mokytojus ir pamokas.
– Vidurinę mokyklą baigiau 2004 metais. Mūsų klasė buvo humanitarų, o klasės auklėtoja Loreta Svirskienė tikrai nuostabi mokytoja. Manau, ji džiaugėsi, kad jos auklėjimo metais buvo 19 panelių ir vienas vaikinas.
Mokykloje buvo tikrai gerų mokytojų, bet buvo ir tokių, kurių nemėgo visa klasė.
Man asmeniškai labiausiai įstrigusi viena mokytoja, kuri mūsų klasę buvo suskirsčiusi į tris eiles: tie, kurie matematiką gerai moka, kurie vidutiniškai ir kurie nemoka. Visi bijodavome eiti į jos pamokas. Man pačiai teko sėdėti ir tarp „vidutiniškų“, ir tarp tų, kurie nemoka matematikos.
Manau, tokio vaikų suskirstymo ir tokio elgesio neturėjo ir neturi būti, nes vaikas tuomet tikrai patiki, kad nemoka ir negali išmokti.
Puikiai prisimenu mokytoją Genadijų Kaštaljanovą, kuris tikrai parodė, kad visi gali ismokti. Taip pat prisimenu ir lietuvių kalbos mokytoją šviesaus atminimo Dalią Mikšienę.
– Ką veikėte baigusi mokyklą?
– Nuo vaikystės svajojau būti kirpėja. Taip pat labai patiko vaikystėje ir paauglystėje perstatinėti baldus namuose. Buvau nusprendusi, kad norėčiau būti kirpėja, bet ne visada svajonėms lemta išsipildyti. Tad pasirinkau reklamos dizaino specialybę.
Kurį laiką gyvenau ir dirbau Šiauliuose, turėjau darbą reklamos agentūroje. Taip pat dirbau ir pardavimų vadybininke (visko po truputį).
Nori suprasti kultūrą – mokaisi kalbą
– Kaip atsidūrėte Norvegijoje? Kaip pavyko įsitvirtinti? Ar buvimas svečioje šalyje pakeitė Jus?
– Kaip ir daugumai žmonių, kurie norėjo susikurti geresnį gyvenimą, atsirado galimybė išvykti į Norvegiją. Prieš 16 metų mano tėtis ir sesuo tuo metu jau gyveno ir dirbo Norvegijoje. Jų dėka buvo kelios progos išvykti į Norvegiją sezoniniam darbui prie laivų poliravimo. Tuo metu buvo sunku palikti pusantrų metų vaiką Lietuvoje, taip pat pasiimti neapmokamas atostogas darbe ir dirbti toli nuo šeimos.
Sezoninis darbas trukdavo vieną mėnesį. Dirbdavau po 14 valandų prie laivų poliravimo. Nemeluosiu, buvo sunkus darbas ir visai nemoteriškas, bet kai darbo nebijai, viskas yra įmanoma. Vos grįžus į Lietuvą po sezoninio darbo paskambino sesuo su pasiūlymu, kad reikia darbuotojos toje firmoje, kur ji dirbo. Turėjau iš karto apsispręsti.
Atsimenu kaip šiandien, kad vaikščiojau po baldų parduotuvę ieškodama baldų vaiko kambariui, ir tas skambutis viską pakeitė.
Dėkoju sesei už pagalbą ir suteiktą galimybę pradėti, susikurti tai, ką turiu dabar. Žinoma, tas darbas nebuvo tas svajonių darbas, bet nuo kažko reikia pradėti. Kai darbo nebijai ir kai turi užsibrėžtus tikslus, viskas yra įmanoma. Buvau sau pasakiusi, kad daugiausia vienus metus ten dirbsiu, o paskui ieškosiu darbo pagal specialybę. Bet kai nemoki kalbos, tai ir darbo negausi reklamos agentūroje.
Atsimenu, kai pirmą kartą atvykau į Norvegiją, sakiau, kad niekada nekalbėsiu ta „paukščių“ kalba. Bet niekada nesakyk „niekada“ (juokiasi – aut. past. ). Norint turėti geresnį darbą, labiau suprasti kitos šalies kultūrą, susikalbėti su mokytojais mokykloje, darželyje, susirasti draugų, neužtenka kalbėti angliškai. Tad buvau priversta išmokti norvegų kalbą, lankiau kursus.
Po kursų atlikau praktiką reklamos agentūroje, paskui virtuvinių baldų parduotuvėje. Šioje vietoje ir pasilikau dirbti. Aišku, ir vėl teko susidurti su įvairiais išbandymais.
Kuomet pradėjau dirbti HTH virtuvių parduotuvėje, pakliuvau į firmą, kurioje buvau aš vienintelė užsienietė tarp 15 norvegų. Tad buvo visokių darbo užduočių – nuo vaflių kepimo iki sienų dažymo. Mes, lietuviai, esam gabūs ir darbo nebijome. Atrodo, padaryti galime viską, ko prašo darbe. Mano istorijoje labiausiai įstrigo, kai mano darbdavys paprašė „iššpakliuoti“ sieną. Pamenu kaip šiandien, kad stoviu ir galvoju: žinau, kad galiu, bet… nenoriu.
Skambinau vyrui Orentui klausti patarimo, ką man daryti. O vyras ramiu balsu sako man: „Eik ir pasakyk savo vadovui, ko nori“. Tad nuėjau ir pasakiau – aš noriu projektuoti virtuves, noriu padėti žmonėms įgyvendinti savo svajonių virtuvės viziją, noriu pardavinėti ir būti geriausia pardavimuose tarp visų HTH parduotuvių.
Man buvo suteikta tokia galimybė. Ir man pavyko: 2020 metais buvau geriausia!
Tuo kelionė karjeroje nesibaigė. Pastaruosius 4 metus esu pardavimų vadovė. Supratau ir išmokau viena: jei tylėsi ir nieko nesakysi, niekas ir nežinos, ko nori ir ką gali.
Dalintis tuo, ką sukaupė per išbandymus
– Kaip Jūs įsitraukėte į Rotary klubo veiklą? Ar tai vienintelė veikla, ar turite daugiau visuomeninių užsiėmimų?
– Kadangi šiais laikais visi naudojasi socialinėmis medijomis, man parašė pažįstamas norvegas su klausimu, ar galiu padėti jo tėčiui, nes reikalinga virtuvė jo vasaros sodybai. Aš, žinoma, neatsisakiau. Susitarėme, kad jis atvažiuos į parduotuvę ir aš jam suprojektuosiu virtuvę.
Jis atsidėkojo ir pakvietė mane į Rotary susitikimą. Buvau labai šiltai ir draugiškai priimta į klubą. Jiems buvo didelis pliusas, kad aš, lietuvė, moku norvegų kalbą, tad galėjau jiems labiau padėti vykdant įvairius projektus Lietuvoje.
Labiausiai mane stebina, kad Norvegijos Rotary klube niekas niekada nėra pasakęs, kad TU esi nepageidaujamas. Visi nauji nariai yra laukiami klube. Norvegai tiesiog stebisi, kodėl taip nėra Lietuvoje, nes žinau, kad čia yra atranka (klubo nariai arba sutiks tave priimti, arba ne, pvz., jei vienam iš narių buvai užkliuvęs kažkuo, tai jau į klubą nepateksi). Norvegijoje tokių dalykų nėra. Juk tai yra organizacija, kuri užsiima neatlygintina veikla.
– Gyvenime teko patirti nemažai išbandymų. Kas Jums asmeniškai neleidžia pasiduoti ir suteikia optimizmo?
– Gyvenime teko daug išbandymų, bet skaudžiausias iš jų – brolio netektis. Tai buvo smūgis, po kurio atrodė, kad viduje kažkas negrįžtamai lūžo.
Ir nors man ir sesei skauda be galo, labiausiai skaudu žiūrėti į tėvus – į tą jų tylų skausmą, kurio negali palengvinti jokie žodžiai. Tuo metu mane labai palaikė vyras: jo ramybė, supratimas ir buvimas šalia buvo mano tvirčiausia atrama. Taip pat stengiausi daug dirbti, kad negalvočiau apie tai. Ir tie, kas nepatyrė tokio skausmo, niekada nesupras, ką reiškia netekti…
– Ką Jums asmeniškai reiškia galimybė padėti kitiems žmonėms? Kodėl Jums tai svarbu?
– Padėti kitiems reiškia dalintis tuo, ką pati sukaupiau per išgyvenimus. Kai gyvenime įvyksta tokie dalykai, kažkas viduje pasikeičia. Galbūt tai savotiškas būdas sugrąžinti į pasaulį šviesą, kurios pačiai labai reikėjo. Man svarbu padėti kitiems, nes žinau, kaip skauda, kai lieki vienas, ir kaip daug reiškia net mažiausia pagalba ar supratimas. Tai tarsi tylus pažadas sau ir broliui – kad iš skausmo vis tiek gali gimti gerumas.
– Ką veikiate laisvalaikiu, kai norite pailsėti nuo rimtų darbų?
– Laisvalaikiu patinka būti su vaikais, eiti pasivaikščioti, gaminti maistą. Labai mėgstu SPA. Patinka keliauti po Norvegiją. Tai tikrai graži šalis ir jos gamta.
Pas mus šeimoje nebūna taip, kad sėdime rankas susidėję ant kelių – vis kažką sugalvojame.
– Ko Šventų Kalėdų proga norėtumėte palinkėti savo gimtojo krašto žmonėms?
– Biržų krašto žmonėms linkiu švenčių, kurios sugrąžina tai, ko dažnai pritrūkstame — sustojimą, šilumą ir tikrumą. Tegul ne tik šiomis dienomis, bet ir visada kiekvienas pajunta, kad yra svarbus, mylimas ir reikalingas.
Tegul sugrįžta seniai girdėti balsai, susitaiko širdys, įsiliepsnoja viltis, o prie stalo atsiranda vietos ne tik artimiesiems, bet ir ilgai lauktiems jausmams.
Tebūna šios šventės lyg tylus priminimas, kad net sunkiausios dienos turi šviesos kraštelį, o gerumas, kuri dovanojame vieni kitiems, niekada nenueina veltui.
Biržų krašto žmonėms linkiu metų, kurie gydytų, keltų, stiprintų ir neštų gražesnę rytdieną.
