Apie švietimą Lietuvoje kalbame nuolat. Diskutuojame apie programas, egzaminus, mokytojų trūkumą, reformas. Tačiau kuo ilgiau stebiu šias diskusijas, tuo labiau ryškėja viena bendra nuostata – laukimas. Laukimas sprendimų, nurodymų, reformų iš viršaus. Tarsi švietimas būtų kažkieno kito, o ne mūsų visų reikalas. Regionuose šis laukimas tampa ypač pavojingas, nes čia kiekviena prarasta iniciatyva kainuoja bendruomenės gyvybingumą.
Esu Laurynas, vabalninkietis, švietimo vadybos magistrantūros studentas Vytauto Didžiojo universitete ir ugdymo platformos „4 Kryptys“ įkūrėjas. Biržus laikau savo gimtine ne todėl, kad čia tiesiog prabėgo vaikystė. Čia sportuota, dalyvauta olimpiadose, Lietuvos moksleivių sąjungos veiklose, čia formavosi supratimas, kad ugdymas vyksta ne tik per pamokas, bet ir per patirtis, žmones, bendruomenę. Tai miestas, kuris davė daugiau, nei kartais pats apie save galvoja.
Vis dėlto švietimas nėra vien projektai ar platformos. Jo pamatas – žmonės.
Šiandien į Biržus grįžtu ne su lagaminais, o su idėjomis ir darbais. Studijos dar nebaigtos, tad apie fizinį sugrįžimą kalbėti gal ir per anksti – nors, atvirai pasakius, nekilnojamojo turto skelbimus jau stebiu… Tačiau jausmas, kad turiu atiduoti duoklę kraštui, kuris prisidėjo prie mano kelio, niekur nedingsta. Reikalai čia dar nebaigti.
Kurdamas ugdymo platformą „4 Kryptys“, labai aiškiai pamačiau vieną dalyką: tiek didmiesčiuose, tiek regionuose vaikams ir jaunimui trūksta prasmingų veiklų, kurios ugdytų ne tik akademinius gebėjimus. Neformalus ugdymas, stovyklos, patyriminės veiklos dažnai vis dar laikomos „papildomu dalyku“, nors būtent jos padeda jaunam žmogui atrasti save, ugdyti atsakomybę, kritinį mąstymą, pilietiškumą. Šiandien platforma veikia, bendradarbiaujame su ugdymo įstaigomis, o artėjančią vasarą, jei viskas klostysis sėkmingai, planuojame stovyklas tiek Biržų, tiek Pasvalio krašte. Tai nėra revoliucija, bet tai yra veiksmas.
Technologijos ir inovacijos gali būti puikus įrankis, tačiau jos neturi tapti pretekstu pamiršti žmogų, kuris stovi klasėje.
Vis dėlto švietimas nėra vien projektai ar platformos. Jo pamatas – žmonės. Iki šiol aiškiai prisimenu savo istorijos mokytoją, kuri įžiebė ugnelę mokslui, istorijai ir ypač pilietiškumui. Tuo metu, būdamas mokinys, to gal iki galo nesupratau. Šiandien, žvelgdamas atgal, mąstau kitaip ir net gailiuosi, kad ne viską, ką galėjau, pasiėmiau iš mokyklos. Mokytojo darbas dažnai tampa matomas tik po daugelio metų, kai jau supranti, kad tam tikros vertybės ir pasirinkimai turi labai aiškias šaknis.
Ypač skaudu matyti vyresnius mokytojus, kurie dirba žiaurias valandas, dažnai tyliai, be didelių lūkesčių būti įvertinti. Jie neša ne tik dalykines žinias, bet ir tai, ko neperduos jokios skaitmeninės platformos – santykį, atsakomybę, bendruomeniškumą. Apie jų neįvertinimą kalbame seniai, bet per dažnai apsiribojame konstatuojamuoju tonu. Tarsi tai būtų neišvengiama duotybė. Technologijos ir inovacijos gali būti puikus įrankis, tačiau jos neturi tapti pretekstu pamiršti žmogų, kuris stovi klasėje.
Vis labiau įsitikinu, kad šiandien svarbiausia – nustoti krūpčioti ir pradėti veikti patiems.
Dažnai girdime raginimus „palaukti reformų“, „žiūrėti, ką nuspręs ministerija“, „prisitaikyti prie naujų programų“. Taip, sisteminiai sprendimai yra būtini.
Tačiau regionuose laukimas dažnai reiškia stagnaciją. Jei tik lauksime, jaunimas ir toliau išvažiuos, mokyklos tuštės, o bendruomenės silpnės.
Norėčiau, kad Biržuose vyktų diskusijos švietimo temomis. Galbūt jos sušvelnintų nerimą, baimę dėl tuštėjančių mokyklų, darbo praradimo. Reikia aiškios strategijos bent jau dešimčiai metų. Ar Biržų savivaldybės vadovai kur nors yra išreiškę savo poziciją? Norėčiau, kad būtų labiau vertinami, skatinami mokytojai. Ne tik jubiliejų proga ir ne tik tie, kurie pasiekia gerų rezultatų, dirbdami su motyvuotais mokiniais. Man tikrai rūpi, kad Biržai klestėtų.
Todėl vis labiau įsitikinu, kad šiandien svarbiausia – nustoti krūpčioti ir pradėti veikti patiems. Kurti, siūlyti, bandyti, net jei ne viskas pavyksta iš pirmo karto.
Norėčiau, kad Biržuose vyktų diskusijos švietimo temomis. Galbūt jos sušvelnintų nerimą, baimę dėl tuštėjančių mokyklų, darbo praradimo. Reikia aiškios strategijos bent jau dešimčiai metų. Ar Biržų savivaldybės vadovai kur nors yra išreiškę savo poziciją?
Kartais tai atrodo kaip Sizifo darbas – akmuo rieda atgal, motyvacija svyruoja, o rezultatai ateina lėtai. Tačiau būtent per tokį veikimą atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo kraštu. Regionai nėra problema, kurią reikia „išspręsti“. Jie yra potencialas, kurį reikia įgalinti.
Biržai turi žmones, mokytojus, jaunimą, kurie gali ir nori kurti. Klausimas tik vienas – ar leisime sau būti ne tik stebėtojais ir laukiančiais, bet ir atsakingais už tai, kas vyksta aplink mus. Aš renkuosi veikti. Tikiu, kad tokių pasirinkimų mūsų krašte gali būti daugiau. Ir būtent iš jų prasideda tikrieji pokyčiai.
Laurynas Tamulynas
