Mielos Mūzos, dabar skubėkite čia pasirodyt,
Kristupą Radvilą jūs, garsios giminės palikuonį,
Savo žodžiais kilniais į dangaus aukštybes iškelkit.
Jis kare daug lėmė, jo ginklai priešus baugino,
Jam įgimta senoji narsa, jo protėvių kraujas,
Net per kelias kartas pasėtoji sėkla sudygo.
Šių metų rugsėjo pabaigoje Biržų rajono savivaldybės meras K. Knizikevičius, pritarus Biržų rajono savivaldybės tarybai, pasirašė partnerystės sutartį su VšĮ Radvilos Perkūno paminklo fondas.
Pagal šią sutartį Fondas Biržų įkūrėjo Kristupo Radvilos Perkūno paminklui statyti įsipareigoja finansuoti paminklo sukūrimo ir pastatymo numatytoje vietoje (aikštelėje prie Evangelikų reformatų bažnyčios, J. Bielinio g. 1 B) darbus, organizuoti procedūras, susijusias su paminklo sukūrimu ir pastatymu: pasirinkti skulptorių, kuris sukurs paminklą, užtikrins, kad sukūrus paminklo eskizą jis bus pristatytas visuomenei, sudarys paminklo Kristupui Radvilai Perkūnui vertinimo komisiją ir užtikrins, kad paminklas Biržų įkūrėjui būtų pastatytas per 5 metus.
Savivaldybė įsipareigojo visokeriopai padėti statant paminklą: teikti konsultacinę pagalbą, dalyvauti užduoties rengime, deleguoti į paminklo projekto komisiją Savivaldybės administracijos atstovą, viešinti paminklo kūrybos bei statymo eigą, prisidėti prie paminklo pastatymo įrengiant pamato konstrukcijas.
Jau lapkričio 4 d. aikštėje prieš Biržų evangelikų reformatų bažnyčią pastatytas žymuo. Įmontuotas nerūdijančio plieno stendas, bylojantis apie toje vietoje būsiantį paminklą Biržų miesto įkūrėjui Kristupui Radvilai Perkūnui. Aikštėje pastatytame žymenyje dėkojama geros valios žmonėms už aukas. Paminklo statybai skirtas aukas renka VšĮ Kristupo Radvilos Perkūno paminklo fondas.
Žymenyje esantis QR kodas nukreipia į Kristupo Radvilos Perkūno paminklo fondo informacinį puslapį www.radvilaperkunas.lt. Čia galima rasti ir fondo dalininkų visuotinio susirinkimo protokolinę nuostatą – 3000 eurų ir daugiau paminklui paaukojusių žmonių pavardės bus iškaltos paminkle.
Pažymėjus būsimo paminklo Kristupui Radvilai Perkūnui vietą prasidėjo aukų rinkimas jam statyti. Paminkle turėtų būti iškalta ir Biržuose dirbusio gydytojo chirurgo, dabar dirbančio ir gyvenančio JAV, Kęstučio Griciūno pavardė, kuris į sąskaitą jau pervedė 3000 eurų. Neabejotinai, atsiras ir daugiau tokių patriotiškai savo kraštui nusitekusių žmonių ir šeimų ar įmonių.
O kas gi buvo Biržų tvirtovės statytojas bei miesto įkūrėjas kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas, mėgdavęs dokumentuose minėti Biržus kaip „tėviškę“ ar „tėvų lizdelį“?
Radvila, pramintas Perkūnu
Tavąjį, Radvila, vardą, šlovingą ir garsų,
Žygių tavųjų šlovė kẽlia aukštyn lig žvaigždžių.
Taigi narsią širdį turi, ir didžiausi sunkumai
Žygį pradėjusio dar niekad neprivertė grįžt.
Kristupas Radvila Perkūnas gimė 1547 m. Vilniuje. Jo teta – garsioji Lenkijos karaliene tapusi Barbora Radvilaitė. Retokai susimąstome, kad Radvilos tuo metu buvo pasiekę tokią galybę, jog lyg karūnuotieji valdovai išdidžiai oficialiai naudodavo pravardes (Rudasis, Juodasis, Našlaitėlis, Perkūnas, Maištininkas) ar prie vardo išdidžiai pridėdavo skaitmenį: Kristupas II, Jonušas IV ir pan.
Kristupas Radvila buvo antrasis sūnus, ūmus ir karingas. Universitetus jam atstojo karo lauko palapinės, profesorius – bendravimas su tėvu Mikalojumi Radvila Ruduoju, J. Chodkevičiumi ir kitais karo vadais.
Pravardę Perkūnas gavo dėl žaibiškų karo žygių ir greitų manevrų. Matyt, jau karinės karjeros pradžioje Kristupas Perkūnas atrado savo būsimųjų pergalių receptą – tikėjimą staigios raitelių atakos galia ir jų manevringumu, tikro Lietuvos bajoro panieką tegul ir dešimteriopai gausesniam priešui, staigius ir ryžtingus, tačiau gerai pasvertus ir apskaičiuotus veiksmus.
Būdamas vos septyniolikos metų, kartu su tėvu Mikalojumi Radvila Ruduoju 1564 m. dalyvavo garsiajame Ūlos mūšyje, kai vos 6000 vyrų kariuomenė, vadovaujama Radvilos Rudojo, sugebėjo įveikti 24-30 tūkst. maskolių kariuomenę.
Čia ir sūnus nuo jauniausių dienų kariniuose žygiuos
Kardu švytravo ir ietim, jo šalmas saulėj spindėjo,
Kristupas tėvui prie šono visad kautynėse buvo.
Ir taip jam prabilo: „Tėve brangus, ar dėl savo narsos
jau man nebeduosi progų laimėti?
Pirmą kartą Kristupo Radvilos Perkūno vardas nuskambėjo, kai vadovaudamas vos 300 karių daliniui prie Čašnikų miestelio susidūręs su 4000 Maskvos karių, ryžtinga ataka juos sutriuškino, o paimtus į nelaisvę bojarinus atlydėjo į tėvo karinę stovyklą.
1579 m. Kristupas Radvila Perkūnas dalyvavo Stepono Batoro žygyje prieš Polocką. Gavus žvalgybinės informacijos, kad iš Pskovo į apsiaustą Polocką pagalbon skuba beveik 10 tūkst. Rusijos kariuomenė, Kristupas Perkūnas gavo užduotį atkirsti miestą nuo pagalbos.
Radvilos Perkūno kariai dar Kaune pasigamintu pontoniniu tiltu persikėlė per plačią Dauguvos upę. Nepaisydami po gausių liūčių sunkiai pravažiuojamų kelių, 3000 Kristupo Radvilos Perkūno karių staigiu smūgiu sumušė rusų kariuomenę. Be Rusijos kariuomenės pagalbos 1579 m. rugpjūčio mėnesį Polockas, svarbus Rusijos miestas, vadintas vartais į Europą, po šturmo pasidavė.
Čia aplinkui miškai ir dykvietės be praėjimo,
Dauguva čia savo vandenis plukdo ir žemę drėkina,
Radvila čia sustoja, kad upę trim tiltais įveiktų
Ir pėsčiuosius karius į kitą pervestų krantą.
Jungtinei Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei atiteko milžiniškos maisto ir pašarų atsargos, 38 didelės patrankos ir net 300 hakovnicų (stambaus kalibro šautuvų), 600 muškietų, 2500 kilogramų parako. Žuvo 20 tūkst. Rusijos karių, dar 10 tūkst. paimta į nelaisvę.
Vienintelis karo vadas, sugebėjęs forsuoti Volgą
Po dvejų metų, 1581 m. vasarą, Steponas Batoras, sutelkęs 47 tūkst. Lietuvos ir Lenkijos karių, surengė puolimą į Pskovą. Gerai įtvirtinta tvirtovė atrėmė šturmą. Prasidėjo ilga miesto apsiaustis, kurios metu Pskovas atlaikė 31 puolimą. Pskovo apgultis užsitęsė visiems metams.
Pskovą apsiautusiai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei kilo didžiulis pavojus, kai Rusijos caras Ivanas IV Rūstusis sutelkė nemažą kariuomenę, ruošdamasis užpulti Lietuvos ir Lenkijos pulkus iš užnugario.
Ir tada buvo priimtas genialus sprendimas, kurio dėka Kristupas Radvila Perkūnas pateko į pasaulio istorijos ir karybos vadovėlius. Jis bene vienintelis Europos karo vadas, sugebėjęs karo metu ne tik pasiekti Volgą, bet ir per ją persikelti. Šis žygis į karybos istoriją įėjo „Radvilos reido“ pavadinimu.
Kad artėja maskvėnų vadai, ir karas jau gresia.
Radvila tų pastangų atrodo nėmaž nepabūgęs,
Volgos patvinusią upę įveikia ir ryžtasi tęsti
Žygį tolyn, maskvėnų žemes kuo plačiausiai nusiaubti.
Kad Rusija negalėtų sukaupti jėgų Pskovo apsiausčiai atremti, buvo nutarta surengti gilų reidą į Rusijos gilumą. Kristupas Radvila Perkūnas vadovavo 4000 raitelių reidui per centrinę Rusiją. Per 2,5 mėnesio Radvilos Perkūno kariuomenė nukeliavo beveik tūkstantį kilometrų, kelis kartus susikaudama su rusais ir teriodama didesnę nei Lietuva teritoriją.
Staricos miestelyje, paverstame mūro sienomis apjuosta tvirtove (tuo metu Rusijoje buvo tik 8 mūrinės pilys), buvo Rusijos caro stovyklavietė, kurioje apsistojo pats Ivanas Rūstusis, rinkęs kariuomenę apgultam Polockui padėti. Po žaibiško Radvilos Perkūno reido caro stovykloje kilo panika.
Ivanas Rūstusis išsigandęs laivais išsiuntė iš įtvirtintos stovyklavietės savo vaikus ir žmoną bei brangenybes. Pats caras, žiūrėdamas, kaip niokojamos jo domeno apylinkės, iš nevilties apsiverkė – jo kariai atsisakė stoti į mūšį su lietuviais.
Kai caras nakčia išvydo šitokį gaisrą,verkė ir sakė:
„Likime žiaurus, manęs pagailėki ir karalystės pelenais nepaverski.“
Tuoj sutuoktinę, vaikus naktį išveda kuo toliau, į gilumą krašto,
Maskvėnas bėga iš Staricos, apimtas baimės baisios
Ar tik dabar išdavystes savas ketini apraudoti, Barbarų vade?
Vienam bojarinui pasiūlius, kad pats caras ar kuris nors iš jo sūnų pultų Radvilą, Ivanas Rūstusis išsisuko sakydamas, kad jau per senas kautynėms, o sūnūs neturi karinės patirties… ir lazda iš nevilties sumušė rusų didiką, mat šis prieš keletą metų kariaudamas Livonijoje turėjo progą nusiaubti Radvilos Biržų valdas, tačiau to nepadarė.
Paėmęs 6 Rusijos miestus ir sudeginęs kelis šimtus kaimų bei gyvenviečių, išblaškęs Ivano Rūsčiojo kariuomenę ir nuniokojęs 60 tūkst. kvadratinių kilometrų derlingiausių Rusijos gilumos žemių, Kristupas Radvila Perkūnas su savo kariais triumfuodamas grįžo į Pskovą.
1681 metų spalio 22 d. jį pagarbos ženklan netgi nusiėmęs kepurę šaltyje pasitiko tėvas Mikalojus Radvila Rudasis. Liepsnojančių miestų ir nekliudomo reido įbaugintas caras Ivanas IV po kelių mėnesių ėmė prašyti taikos ir 1582 m. sausį buvo pasirašytos 10 metų paliaubos.
Biržų įkūrėjas
Ten, kur pylimas ir tvirtovė ant kalno iškilus,
Radvila, nors jau miegui pavargusios merkėsi akys,
Nes jau baigės diena, kariams dar šitaip pasakė:
„Atilsio, vyrai, dabar jūs išsekusiam duokite kūnui.
Teisiškai Biržų kunigaikštystė iki 1584 m. priklausė kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Rudajam, tačiau nuo 1571 m. jos reikalais rūpinosi jo sūnus Kristupas Perkūnas. Siekdamas apsaugoti šiaurines Lietuvos sienas ir savo valdas pastatydino Biržų pilį – modernią, didžiausią ir stipriausią tuo metu Lietuvoje itališkojo tipo bastioninę tvirtovę. Tai buvo paskutinis to meto karinės technikos žodis, nes ištobulėjusi artilerija pramušdavo storiausias mūro sienas, bet buvo bejėgė prieš žemių pylimus – bastionus.
Darbai Biržuose buvo pradėti 1575 m., pastačius užtvanką Apaščios ir Agluonos upių santakoje. Užtvenktos Apaščios ir Agluonos upės ir karstinės kilmės Širvėnos pelkė virto pirmuoju dirbtiniu 400 ha tvenkiniu Lietuvoje. Tvirtovėje 1586 – 1589 metais supilti pylimai, pastatyti reprezentaciniai rūmai, evangelikų reformatų bažnyčia, arsenalo ir maisto sandėliai, kareivinės bei keletas kitų pastatų.
Biržų bastioninės itališkojo tipo tvirtovės statyba pradėta 1586 m., baigta 1589 m. Biržai tapo svarbiausia LDK karine tvirtove ir Radvilų šeimos rezidencija. K. Radvila Perkūnas iš karaliaus Zigmanto Vazos 1589 m. kovo 9 d. išrūpino Biržams Magdeburgo miesto teises.
Biržai turėjo savivaldybę, t. y. miestiečių rinktą valdybą, gavo teisę turėti savo herbą, vėliavą, antspaudą. Herbą sudarė geltoname skyde plevėsuojanti balta vėliava su juodu ereliu. Skydą juosė antikinis laurų vainikas. Šį vainiką, pabrėžiantį Biržų kunigaikštystės reikšmę ir aukštinantį jos savininkų karinę šlovę, kunigaikštišką kilmę, visoje LDK turėjo tik Biržų miesto herbas.
1584 m. kovo 17 d. nustatyta tiksli Biržų Radvilų valdų šiaurinė riba – Nemunėlio upė. Ši siena, dabar virtusi Lietuvos ir Latvijos riba, beje, yra viena iš seniausių Europoje.
Kristupas Radvila Perkūnas tęsė tėvo pradėtą evangelikų reformatų tikėjimo plėtrą Lietuvoje, tuo siekdamas atriboti Lietuvą nuo katalikiškos Lenkijos ekspansijos. Pastatė evangelikų reformatų bažnyčias 1584 m. Biržuose ir Nemunėlio Radviliškyje, 1595 m. Papilio Radvilų dvare. Rėmė Biržų gimnaziją, Kėdainių mokyklą. Karalius Zigmantas Vaza, kaip aršus katalikas, nekentęs protestantų, buvo priverstas skaitytis su etmono kariniais sugebėjimais.
Kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas mirė 1603 metų lapkričio 20 d. Lososnoje. Radvila Perkūnas 1599 m. rugpjūčio 4 d. testamente buvo išsakęs troškimą, kad jo palaikus priglaustų Biržų pilies mūrinės bažnyčios rūsys. Tačiau iš to meto susirašinėjimo matyti, kad pilies kieme, priešais rūmus, stovėjusios bažnyčios rūsys nebuvo visiškai įrengtas.
Radvila Perkūnas buvo palaidotas 1604 metų balandžio 8-ąją Vyžuonose, evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje. Kai Radvilų kapavietei kilo grėsmė būti sunaikintai, kunigaikštis Boguslavas Radvila apie 1666 – 1668 m. perkėlė savo giminės palaikus į saugesnę vietą – Kėdainius. Taip Kristupo Radvilos palaikai su sarkofagu atsidūrė Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, kur po vykusios Radvilų sarkofagų restauracijos jais galima pasigrožėti bei atiduoti savo pagarbą.
Tad, kaip matome, Biržų įkūrėjo Kristupo Radvilos Perkūno žygiai, darbai ir veikla tikrai nusipelno paminklo. Ir kas, jei ne mes, biržiečiai, turime atiduoti duoklę šiam žymiam karvedžiui, Biržų tvirtovės statytojui, miesto įkūrėjui ir evangelikų reformatų globėjui.
Tad gyvuoki ilgai, šviesuly gentainių šlovingas,
Daugelį metų gyvenk, šlõve lietuvių šalies.
Dievui gyvenki ilgai, o Radvila, liks tavo žygiai,
Kol matysis dangus, kolei žvaigždynai žibės
Straipsnyje panaudotos Pranciškaus Gradausko 1582 m. išleistos poemos „Šviesiausiojo kunigaikščio ir pono, pono Kristupo Radvilos, Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Trakų kašteliono, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerio ir lauko etmono ŽYGIS PRIEŠ MASKVĄ ištraukos.
Paramą paminklo kūrimui ir statybai prašome pervesti:
Kristupo Radvilos Perkūno paminklo fondas
Įmonės kodas 305920219, Banko sąskaita LT517182500008700918
Paskirtis: Paminklui Kristupui Radvilai Perkūnui
Dalius Mikelionis, paveldosaugos specialistas
