Taip sako sąjūdietis Gintaras Butkevičius. Žmogus, kurio šeimos, giminės genuose užkoduotas laisvės siekis. Prieš 37 metus iš Kauno atvykusį miškininką biržiečiai pažino ir kaip vicemerą, ir kaip muziejaus vadovą. Neišdildomą įspūdį paliko jo Biržų pilies valdovo Radvilos vaidmuo, iki šiol žavi sceniniai pasirodymai su choru ar folkloro ansambliu. Ir ypatingas jo gyvenimo vaidmuo – bet kuriomis aplinkybėmis neprarasti moralinio kompaso, likti ištikimu sau, savo šeimai ir valstybei.
– Kai tarėmės dėl interviu apie Sąjūdžio laikus, jūs sakėte, kad daug kas užsimiršo, o prisiminimai gali būti subjektyvūs. Savo pašnekovus bandau tikinti, kad prisiminimai yra ne faktai, o įsitikinimai. Ir kaip visi įsitikinimai, jie gali būti šališki ar netgi visiškai klaidingi. Taigi, kokie jūsų ryškiausi prisiminimai apie Sąjūdžio metus Biržuose ir save Sąjūdyje?
– Į Biržus dirbti ir gyventi (jau su šeima) atvykome 1987 m. rugsėjį. Ne savo noru ir su nuostata, kad atidirbsiu privalomą trejų metų paskyrimą ir grįšime į Kauną. Miestą, kuriame tuo metu gyveno visi draugai, giminės ir artimieji. Beje, ir ryškiausi prisiminimai apie masinius Sąjūdžio mitingus, vykusius Kauno Santakoje. Tas bendraminčių minias ir tvyrančią laisvės dvasią. Tiesa, kažką panašaus teko patirti ir Biržuose, „Roko maršo per Lietuvą“ koncerte. Ko gero, pirmą kartą Biržuose pamatytas plevėsuojančias trispalves, „Anties“ dainas su aiškia potekste ir ugningas, įtaigias sąjūdiečių (berods Arvydo Juozaičio lyg ir Vito Tomkaus?) kalbas.
O „Baltijos kelyje“ dalyvauti teko… iš dalies. Viešėjome Kaune, bet neįvertinome, kad važiuojančių automobilių srautas bus toks didžiulis, susidarys transporto kamščiai ir iki paskirties vietos nesuspėsime nuvykti. Taigi, per radiją išgirdę, jog žmonių pakanka, stojome ir kabinomis rankomis kažkur kelyje neprivažiavę Ukmergės…
Kaip prisimenu save Sąjūdyje? Aktyviu, ryškiu sąjūdiečiu netapau. Dėl keleto priežasčių. Labiausiai tai lėmė šeiminės aplinkybės. Vos mums atsikrausčius, tą patį 1987 m. rugsėjį gimė sūnus. Sūnui dar nė metų nebuvo, kai žmona vakarais pradėjo dirbti muzikos mokykloje. Biržuose mes neturėjome jokių artimųjų, močiučių ar ko nors, kas būtų galėjęs pabūti su vaiku. Po darbo skubėdavau į namus, tarpdury išklausęs žmonos „instrukcijos“ apie maistelį, drabužėlius ir pan. tapdavau aukle… Antra, tuo metu Biržuose labai mažai ką pažinojau. Pažįstamų ratas apsiribojo bendradarbiais ir kaimynais, kurie iš esmės taip pat buvo bendradarbiai ar jų šeimos nariai, nes gyvenome šeiminiame Miškų ūkio bendrabutyje. Kažkiek buvau įsijungęs į Žaliųjų judėjimo veiklą, nes gerai pažinojau lyderę Biržuose – Birutę Valionytę, kuri vėlgi buvo bendradarbė, medelyno vedėja.
Su bendradarbiais (Rimvydu Mačiuku ir Leonu Grigaliūnu) važiavome ir į Vilnių 1991 m. sausio 12 d. vakarą budėti prie Parlamento…
Zenono Meškausko nuotr.
– Kas jus atvedė į Sąjūdį? Jūsų šeimos, giminės istorija įspūdinga. Joje laisvės, teisingumo siekis užprogramuotas?
– Neturėjau kito pasirinkimo… Gal ir užprogramuotas… Nuo vaikystės žinojau, kad Tėtis – buvęs politinis kalinys, praleidęs lageryje 10 metų. Du močiutės (iš Mamos pusės) broliai žuvo miške pokaryje. Tėvai tokių dalykų nuo mūsų neslėpė. Atvirkščiai, pasakodavo, žinoma, mums suvokiama kalba. Mūsų namuose lankydavosi buvę Tėčio lagerio draugai ar kitas „antisovietinis elementas“… Kai buvau septintokas, mūsų namuose KGB darė kratą. Rado pogrindinės spaudos… Aš, kaip jauniausias, vienintelis išvengiau tardymo. Mamą, seserį ir brolį tardė keletą valandų… Tėtį sulaikė, atrodo, parai. Tiesa, man teko patirti, kas yra tardymas, bet jau gerokai vėliau, kai buvau pilnametis ir turėjau liudyti Tėčio bendražygio Algirdo Patacko byloje.
Taigi, kai tik sužinojau, kad miškų ūkyje kuriasi Sąjūdžio grupė, pareiškiau norą joje dalyvauti. Tikrai kažkokių svarstymų ar abejonių nekilo…
– Kaip į jūsų sąjūdietišką veiklą reagavo tuometiniai darbdaviai? Ar sulaukėte rajono valdžios, komunistų partijos atstovų dėmesio? Kaip į jį reagavote?
– Nepamenu. Tikriausiai, kad nesulaukiau. Miškų ūkio direktorius Visvaldas Cemnolonskas buvo garbingas ir išmintingas žmogus. Kiek žinau, net gūdžiame sovietmetyje jis į darbą nepabijodavo priimti iš tremties sugrįžusių žmonių… Beje, man bebaigiant mokslus Žemės ūkio akademijoje, kai apie Sąjūdį dar net nesapnavome, puikus dėstytojas ir diplominio darbo vadovas Albertas Vasiliauskas yra pasakęs: „Gerai, kad važiuoji į Biržus, nes V. Cemnolonskas žiūri žmogaus dalykinių savybių, nekreipdamas dėmesio, kas apie jį teiraujasi (turėdamas omenyje KGB)“.
O jei partijos sekretorė kada nors kažkaip nepalankiai ir pasižiūrėjo, tai buvo tokia bereikšmė smulkmena…
Z. Meškausko nuotr.
– Biržuose Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susikūrė 1988 metų spalio 13 dieną. Ar jūs buvote pirmajame susirinkime, kuris vyko pilies salėje? Jeigu buvote, kas į jį pakvietė? Apie šį organizuojamą susirinkimą žinojo tik tam tikras žmonių ratas. Kaip manot, kodėl apie jį nebuvo pranešta visiems biržiečiams, pavyzdžiui, pakabinus skelbimų lentoje kvietimą?
– Taip, tame susirinkime dalyvavau. Sužinojau iš bendradarbių Miškų ūkyje, nors aiškiai to ir neprisimenu. Bet kitaip tiesiog negalėjo būti, nes, kaip jau minėjau, kitų žmonių Biržuose aš dar nepažinojau. Dėl tos priežasties įsidėmėjau vos keletą to susirinkimo dalyvių. Kodėl nebuvo skelbimo lentoje? Tikriausiai todėl, kad būtų išvengta kokių nors provokacijų…
– O kokie mitai, neteisingi faktai sklando visuomenėje apie Sąjūdį, biržiečius jame? Ar teko girdėti, kad prie kai kurių iniciatyvų pridėjo ir KGB?
– Ne kažin ką šiuo klausimu galiu pakomentuoti. Nors iš tiesų gana keistokai nuskambėjo įžanginė Felikso Grunskio kalba, kad tarsi kažkas jam paskambino (lyg iš Vilniaus?), kad paragino, jog reikėtų steigti iniciatyvinę grupę, mat kitur jos jau įsikūrusios, o Biržuose vis dar ne… Manau, toks miglotas, neryžtingas kalbėjimas ir galėjo būti prielaida įvairioms interpretacijoms…
– Kokie to laikotarpio įvykiai, žmonių poelgiai, nuotaikos, išsakytos mintys įsiminė? Ar buvo tokių, kurios ypač stebino, glumino ar kėlė juoką, pyktį?
– Ko gero, labiausiai nustebino vieno bendradarbio poelgis, kad jis jau prasidėjus Sąjūdžiui pareiškė norą stoti į komunistų partiją. Ir ne iš idėjos. Taip žmogus suvokė karjeros perspektyvas. O aš supratau, kad mes su juo esame visiškai iš skirtingų pasaulių…
– O kokie mitai, neteisingi faktai sklando visuomenėje apie Sąjūdį, biržiečius jame?
– Nieko negaliu pasakyti. Tikrai nežinau. Apskritai gandams esu alergiškas…
– Kaip klostėsi jūsų profesinė, politinė veikla atkūrus Nepriklausomybę? Apie politinių pažiūrų kaitą turbūt klausti neverta?
– Po Nepriklausomybės paskelbimo – 1990 m. tapau Miškų ūkio struktūrinio padalinio – Kirdonių girininkijos vadovu (girininku). Tuo pačiu ir persikraustėme į kaimą (kur gyvenu iki šiol). Turėjau 6 pavaldinius, t. y. pavaduotoją, eigulį ir trijų miško darbininkų – medkirčių brigadą. Man, dar gana jaunam ir mažai patyrusiam specialistui, tai buvo bene sunkiausias darbinės karjeros etapas.
Medkirčiai kone dvigubai už mane vyresni, nevengiantys stiklinę pakiloti, o aš turiu ne tik darbo rezultatų išreikalauti, bet kartais ir kaimynų tarpusavio vaidus spręsti. Antra vertus, gavau gyvenimiškos ir vadovaujamo darbo patirties… Kai po trejų metų buvo sustambintos ir sujungtos girininkijos, dirbau kitose, žemesnėse pareigose, o nuo 1995 m. vieną kadenciją (kuri tuo metu truko tik dvejus metus) dirbau mero Sauliaus Kubiliūno pavaduotoju. Vėliau teko dirbti Biržų regioninio parko direkcijoje, Pasvalio krašto muziejuje, Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Šiuo metu vėl dirbu Pasvalio muziejuje. 1997-2000 m. dirbau Biržų rajono savivaldybės taryboje, vėliau dėl užimamų pareigų Tarybos nariu būti negalėjau. 1995 m. įstojau į Tėvynės sąjungą. TS (LKD) nariu esu iki šiol.
– Kaip jūsų sąjūdietišką praeitį vertina šeimos nariai? Ar tėvo pėdomis seka atžalos? Kokius gyvenimo kelius jie rinkosi?
– Mūsų su žmona politinės pažiūros visada sutapo. Beje, jos Tėvelis taip pat buvo politinis kalinys ir tremtinys.
Keturi suaugę mūsų vaikai gyvena savus gyvenimus, bet didelių pažiūrų skirtumų niekada nejaučiau. Gal ryškesni autoritetai, į kuriuos jie norėtų lygiuotis, seneliai, o ne tėvas? Labai džiaugiuosi savo vaikais. Džiugu ir, kad visi jie gyvena bei dirba Lietuvoje (nors ir ne gimtuose Biržuose).
– Jus galima pamatyti renginiuose, skirtuose Sąjūdžio sukaktims paminėti. Kaip manote, kodėl susirenka tik nedidelis sąjūdiečių būrelis? Ar reikėtų tokių renginių?
– Sunkus klausimas… Ir ne viena tai lėmusi priežastis. Visgi, ateina tie, kam labiausiai rūpi… Matau tokių renginių prasmę.
– Sąjūdiečių klausiu ir apie dabartinę Lietuvos situaciją: kai tas pats priešas stovi už mūsų vartų, dėl ko labiausiai neramu? Kur yra mūsų silpnoji pusė? Ko neišmokome per 35 metus? O dėl ko galime būti visiškai ramūs?
– Nežinau, ar dėl ko nors galime būti visiškai ramūs… O dėl vaikų ir anūkų ateities tikrai yra daug nerimo. Apmaudu, kad ramiai ir sočiai gyvendami per daug užsiliūliavome, pamiršome, jog laisvė nėra duotybė, kad jos sargyboje reikia budėti… Antra vertus, Lietuvoje to suvokimo dar kiek daugiau (ypač Rusijai užpuolus Ukrainą), lyginant su išlepusia Vakarų Europa.
– Ir pabaigai klausimas – provokacija: ar už tokią Lietuvą kovojote?
– Manau, kad tie, kurie sako, jog ne už tokią Lietuvą kovojo, painioja sąvokas „valdžia“ ir „valstybė“. Dabartine valdžia (ypač po pastarųjų rinkimų) ir aš nesu patenkintas, bet jei mano veiklą galima pavadinti kova, tai taip, už tokią Lietuvos valstybę…
Muziejaus „Sėla“ ir asmeninio G. Butkevičiaus albumo nuotr.
