Atrodytų, kad smulkaus verslo savininkės gyvenime tiesiog nėra laiko smulkmei. Įveikti gyvenimą ir jo iššūkius Ritai Žitkevičienei padeda gebėjimas daryti tai, ką liepia širdis, vertinti skirtą laiką ir jo patikrintus žmones.
Gyvenimo režisūra
Privačiam Ritos Žitkevičienės verslui – parduotuvei „Agluona“ praėjusį rudenį sukako 25-eri. Ketvirtį amžiaus Rita yra individualios įmonės savininkė, parduotuvės vadovė ir darbuotoja.
Iš Drąseikių kilusi Vytauto ir Birutės Tumų dukra šeimoje augo su broliu Ričardu. Baigusi Biržų II vidurinę mokyklą mokėsi režisūros Rokiškio kultūros mokykloje, gavusi diplomą apie 9 metus dirbo Vabalninko ir kituose rajono kultūros namuose. Dirbdama Vabalninke Rita sako sutikusi nuostabų kultūros žmogų – Stasę Čiuikiną. Jos dėka keitęsis jaunos darbuotojos požiūris į daugelį svarbių gyvenimo dalykų.
Pasikeitimai profesinėje veikloje įvyko Ritai išėjus motinystės atostogų, kai su šeima atvyko gyventi į Biržus.
Dabar Maironio gatvėje įsikūrusi „Agluona“ atkeliavo iš Vytauto gatvės, kur 1993 metais pradėjo dirbti Rita.
Iš pradžių parduotuvė priklausė kitiems privatiems žmonėms, o Rita buvo samdoma darbuotoja – parduotuvės vedėja. Su ja dirbo nemažas būrys žmonių. Po kurio laiko savininkai Panevėžyje pradėjo prekiauti statybinėmis medžiagomis, o parduotuvės patalpas Biržuose išnuomojo R. Žitkevičienei. Taip ji 1999 metais tapo parduotuvės savininke. Ritos parduotuvė tame daugiabučiame name veikė kone 14 metų.
„Agluonos“ istorija daugiabučiame name baigėsi, kai Panevėžyje dirbusių savininkų verslas bankrutavo ir parduotuvės Biržuose patalpos atiteko bankui.
R. Žitkevičienės verslas persikėlė į Maironio gatvę, „Agluonos“ vardu pavadintą medinį kioską. „Vilnietis“, – juokiasi Rita, pasakodama, kad kioskas jos pirktas ir parvežtas iš sostinės.
Iš penkių „Agluonoje“ dirbusių prekybininkių naujoje vietoje dirbti liko tik pati savininkė.
Mini „Agluona“ ir ištikimiausi klientai
„Agluona“ tapo patrauklia mažyte parduotuvėle. Asortimento pokyčius diktavo laikas ir nuolatiniai ištikimiausi pirkėjai – moksleiviai. Užsuka ir aplinkiniai gyventojai ar praeiviai, pamėgę „Bajorų žuvies“ gaminius, „Agluonoje“ randantys skanumynų bei būtiniausių kasdienių produktų – druskos, cukraus, kruopų ir kt.
„Turiu vienintelį vaiką – šiuo metu Anglijoje gyvenantį 37 metų sūnų Audrių. Anūkų neturiu, tai iš mokyklos subėgantys vaikai man yra kaip anūkai ir tikras mano džiaugsmas. Daug jų užaugo mano akyse, žinau jų vaikystės istorijų. Vaikai pasakoja, kaip jiems sekasi, kas juos liūdina ir džiugina. Jie neleidžia man senti, turiu jausti vaikų gyvenimo pulsą“, – sako Rita.
„Jeigu ne vaikai, tos parduotuvės ir nebūtų – seniai būčiau baigusi veiklą. Negalėčiau išsilaikyti, o apie samdomus darbuotojus net minties negali kilti. Dirbu pati, kiek galiu. Vasarą, kai moksleiviai atostogauja, parduotuvę uždarau“, – pasakoja verslininkė.
Privačiame versle gelbėjo patirtis
Į klausimą, kas tapus parduotuvės savininke ir pradėjus privačią veiklą buvo sunkiausia, įmonės savininkė apie itin pravertusią prekyboje įgytą patirtį.
„Jeigu aš nebūčiau anksčiau dirbusi vedėja, tai būtų buvę tikrai sunku. O perimdama parduotuvę aš žinojau visą darbo „virtuvę“, pažinojau tiekėjus – jie visi liko tie patys, keitėsi tik įmonės pavadinimas. Taigi, žinojau viską, išskyrus buhalteriją. Bet tam buvo buhalteris“, – pasakoja moteris taip, tarsi verslą įsigyti ir jam vadovauti buvę visiškai lengva ir nesudėtinga.
Konkurentai versle buvo rimti. Juk šalia, tame pačiame pastate, veikė biržiečiams žinomi pavadinimus keitę prekybos centrai – „Svajonė“, SPAR, „Rema“, „Pigiau grybo“, „Leader Price“, „Centas“.
Verslininkė džiaugiasi, kad pavyko išvengti didesnių vagysčių, o nuo plėšikų bandymų išgelbėjo, anot Ritos, „tarybinis kablys“. Jis, įrengtas dar dirbant daugiabučiame name, tapo netikėta kliūtimi pirmąsias duris jau įveikusiems ilgapirščiams.
Apie vaikiškus bandymus nugvelbti kokį saldumyną verslininkė kalba su šypsena ir tokių nutikimų vagystėmis net nevadina.
„Vaikai yra vaikai. Ko vaikystėje nesame pabandę?“ – šypsosi moteris.
Stiprybė – ir vandenyje
Už gražios moters šypsenos, kuri nedingsta ir jai kalbant apie kitiems atrodytų kone pragariškus sunkumus, slypi stiprybė nedejuoti.
„O kas nuo to dejavimo pasikeistų? Kam jis svarbus? Aišku, pasibėdojame kartais, kad kažką skauda, kad kas nors taip ar kitaip negerai, tačiau stengiuosi negyventi aimanomis“, – sako Rita, išgyvenusi ligos diagnozę, vyro išėjimą pas kitą moterį. Gali būti, kad abu šie dalykai susiję.
Anot moters, ne naujiena, kad šeimos dažniausiai neatlaiko trijų dalykų – ligos, meilės ir bendrų projektų.
Šeimai iširus sekė sprendimas parduoti Švyturio gatvėje buvusį namą, kraustytis į butą.
„Išėjus iš namų reikėjo kažkuo užsiimti“, – juokiasi moteris, pasiteiravus apie jos aistrą maudynėms ir iššūkiais tapusius plaukimus per ežerą. Jų jau buvę septyni. Toks skaičius ir ant vandens dviračio, kuriuo Ritą per septintąjį plaukimą lydėjo artimieji – brolio dukra su draugu, pusseserės.
„Plaukiu viena, mane tik lydi. Plaukti aš visada mokėjau, o kartą kilo mintis bandyti perplaukti ežerą. Pabandžiau, tai taip ir „prilipo“ – tapo kaip ir vasaros užbaigimo tradicija. Plaukiau ir per Širvėną, ir per Kilučių ežerą – nuo „Tylos“ iki Kilučių kaimo“, – sako Rita.
Plaukianti paprastai „varlyte“. „Kitaip negaliu – skauda operuotą ranką“, – sako sunkios ligos išbandymus patyrusi moteris.
Liga užklupo, kai vaikas dar buvo paauglys, privatus verslas ką tik pradėtas.
„Parduotuvės neuždariau – moterys dirbo, aš važinėjau į procedūras, grįžusi atlėkdavau, dokumentus sutvarkydavau ir važiuodavau vėl… Tuo metu buvo taip. Kažkaip išgyvenau“, – sako Rita.
Apie buvusias „Agluonos“ bendradarbes – tik patys geriausi prisiminimai, kruopščiai į albumą sudėtose nuotraukose saugomos gražiausios akimirkos.
Albume – ir širdį veriantis bendradarbių laiškas Ritute vadinamai savininkei, kuriai moterys dėkoja už gerumą, vadina angelu sargu. Laiškas rašytas 2013 metais, kai Rita kėlėsi dirbti į kioską Maironio gatvėje.
Atgaiva – savanorystė kultūros renginiuose
Gyvenimo tonusą palaikyti padeda ir moters savanoriška veikla Kultūros centre.
„Ši savanorystė – man tikra atgaiva. Tai mano gyvenimą papildanti kultūros dalis, kuri man itin svarbi. Už neatlygintiną darbą rūbinėje turiu galimybę klausytis koncertų, matyti spektaklius. Aš tuo labai džiaugiuosi, nes kai teko palikti darbą Vabalninko kultūros namuose, riedėjo ašaros“, – kalba pašnekovė. Ji bandžiusi jungtis ir prie „Bastūnų“ klubo, tačiau „neužsikabinusi“. Kelionių grafikus koreguotų kultūriniai renginiai, kuriuose ji turi savanoriauti.
Kai tik gali, lankosi ir vasarą kaimuose vykstančiuose koncertuose.
Kultūrinių renginių trauka gimusi dar paauglystėje, kai Rita su bibliotekoje dirbusia drauge rengdavo šokius.
„Salė nedidukė, bet mes ten viską išsiplaudavome, išvaškuodavome grindis ir vykdavo puikiausi šokiai“, – pasakoja drąseikiškė. Mena, kokios smagios būdavusios agitbrigadų varžybos, prie šilo vykdavusios jaunimo šventės.
Besimokydama Biržų II vidurinėje mokykloje Rita lankė dramos būrelį, o gyveno bendrabutyje. Blogų prisiminimų iš mokyklos laikų nelikę, išskyrus nuoskaudą dėl šokių.
„Mes į šokius mokykloje nėjom. Vaikinai mūsų šokti nevedė, nes buvome iš kaimo. Tai išvažiuodavome į šokius kaime. Labai smagūs šokiai būdavo Obelaukiuose, kur gyveno mano draugė“, – pasakoja Rita. Ji šokti mėgsta iki šiol – ir kultūros namų šokių vakaruose, ir bendruomenių renginiuose. Anksčiau, iki pandemijos, vykdavo ir į Panevėžyje rengtus šokius.
Rita nuvažiuoja padirbėti į kaimą, kur tėviškėje gyvena jos brolis Ričardas. Puikus atokvėpio ir slogių minčių atitolinimo būdas – pasivaikščiojimai gamtoje.
„Pažįstamų daug, draugų – nelabai“, – atsako į klausimą apie kompanijų svarbą. Puikiai sutaria ir draugauja su netoliese gyvenančia pussesere – į Ritą panašia gražia šviesiaplauke.
Senjorita su moderniu kasos aparatu
Išmanus kasos aparatas, kortelių skaitytuvas „Agluonoje“ – viskas, ko šiandien reikalauja verslas ir klientai.
„Kasos aparatą nusipirkau, kai tik išgirdau kosminę nuomos kainą. Kortelių skaitytuvą turiu seniai – be jo dirbti negalėčiau, nes vaikai visi tokiu būdu atsiskaito. Negaliu savo gerųjų klientų prarasti, o ir man toks atsikaitymas patogus – juk už prekes aš moku pavedimu, ne grynaisiais. Man į banką vis tiek reikia pinigus įnešti“, – kalba prekybininkė.
Bankui už skaitytuvą, kuris prijungtas prie telefono, per mėnesį verslininkė moka 10 eurų. Kaina būtų tris kartus didesnė, jei skaitytuvas būtų sujungtas su kasos aparatu. Jo įsigijimas su aptarnavimo mokesčiu kainavęs per 900 eurų.
Krautuvėlė šildoma elektriniu šildytuvu, yra oro kondicionierius.
„Kažkaip išgyvenu. Esu senjorita, man valstybė atlyginimą moka. Be šito atlygio nežinia kaip būtų“, – juokiasi jaunatviškai atrodanti moteris. Darbas parduotuvėje jai esantis daugiau kaip priedas, kuris daugiau svarbus dėl galimybės bendrauti, neužsidaryti, jaustis reikalinga.
Vaikai perka ne tik saldumynus – mėgsta čia pat šildomus čeburekus. Parduotuvėlės durys nuolat varstomos, kol mokykloje vyksta užsiėmimai.
„Aš prie jų įpratusi – man į kraują įaugęs vaikų keliamas šurmulys. Ypač jis juntamas per ilgąsias pertraukas. Vaikai iš esmės nėra pikti. Tik kartais jie, kaip ir suaugusieji, būna ir pavargę, ir be nuotaikos – tą reikia suprasti“, – supratingai ir su meile šneka apie klientus.
Džiaugtis tuo, ką turi
Save Rita stengiasi saugoti apribojusi žinių stebėjimą.
Jį teko mažinti vengiant stipriai išaugusio ir sveikatą trikdančio nerimo.
„Žiūriu mažiau – labai baisu, gaila žmonių, ypač jaunų, kurių mirtys sukrečia“, – sako 37 metų sūnaus mama. Pasak Ritos, sūnus į Lietuvą vargu ar besugrįš – pasirinko jam priimtiną gyvenimo būdą užsienyje.
Sūnų Rita aplanko, tačiau pati apie tolesnes keliones nesvajoja. Sako, kad yra jau nurimusi, jai užtenka nuvažiuoti pas artimuosius, aplankyti brolio vaikus. Automobilį vairuoja pati ir jau seniai – didžiąją gyvenimo dalį. Dviračiu Biržuose važinėti Ritai neatrodo saugu – šitą transporto priemonę ji išsivežusi pas brolį į Drąseikius
„O mano automobilis, kaip ir aš pati, jau senjoras“, – vėl užkrečiančiai juokiasi moteris, mokanti džiaugtis gyvenimu ir tuo, ką turi.
