Biržuose kirpėja dirbanti ir šunis fotografuojanti dviejų dukrų mama Asta Pakalnytė-Ancikė dalyvavo televizijos projekte „Ūkininkas ieško meilės“. Ji tai laiko vienu iš gyvenimo etapų. O jų būta įvairių. „Esu kaip pienė. Mane nupjauna, aš vėl ataugu. Nupjauna, ir vėl…“ – kalba 42 metų biržietė.
Pajuto, kad tapo žinoma
Atrodo, žodžio kišenėje neieškanti ir pozicijos nebijanti pareikšti moteris turėtų per gyvenimą eiti kaip peiliu per sviestą. Bet ji neslepia, kad dėl tokios pozicijos ji turėjusi ir išbandymų.
„Esu gavusi gerų pamokų, kad nereikia būti iki galo atvirai. Nors suvokiu, kad turiu palikti dalelę savęs tik sau, bet, matyt, nepasikeisiu“, – sako Asta.
Moteris, dalyvaujanti televizijos projekte, spėjo išgarsėti. Kad ji tapo matoma, sako suvokusi, kai žmonės panoro su ja fotografuotis. Bet Asta supranta, kad tas jos žinomumas yra laikinas. Ir tai ji priima kaip gyvenimo nuotykį.
Šuo niekada neišduos
Su Asta susėdame pokalbiui jaukioje lauko kavinukėje. Moteris iškart pastebi atskridusius žvirbliukus. Ji pasidžiaugia nebaikščių paukščiukų draugija, bando juos palesinti. Bet iškart sako, jog paukščiai jai – „ne prie širdies“. Mat jos gyvenime buvę atvejų, kai jų pasirodymai išpranašaudavę artimų žmonių mirtis. O jų buvę daug.
Kas kita yra šunys. Apie juos Asta gali kalbėti valandų valandas. Ji jau šešerius metus yra trumpaplaukių vengrų vižlų veisėja ir augintoja. Taip pat ir gyvūnų fotografė. „Šuo, be jokios abejonės, yra geresnis už kai kuriuos žmones. Gyvūnai – nuoširdūs, be melo, nesuvaidintomis emocijomis. Jie niekada neišduos“, – sako Asta ir neslepia savo gyvenime patyrusi daug melo bei išdavysčių. Tiesa, dėl to sako savęs neapsikraunanti – nusipurtanti ir einanti į priekį.
Įdomu tai, kad moteris kažkada pasirinko auginti mažiausią vados šunį. O jis tapo ne tik Lietuvos, bet ir Norvegijos čempionu. Tik po daugelio metų jos kolegos nusistebėjo, kodėl nuolat parodose laiminčių šunų moteris nebando veisti. Tuomet ji ir „užsikabino“.
„Gera smegenų ventiliacija“, – taip savo pomėgį dirbti su šunimis ir dalyvauti parodose aiškina moteris.

Atvira ir be kompromisų
Kadangi daug kas Astos gyvenime įvyksta spontaniškai, taip ji užsiregistravo ir į televizijos projektą. Įdomu tai, kad moteris visiškai nežiūri televizoriaus. Atsikėlusi penktą valandą ryte ji pirmiausia atsigeria kavos, po to išveda pasivaikščioti šunis. Peržiūri telefoną. Sako, mėgstanti pildyti visokiausias anketas – nuo žaidimų siekiant laimėti arbatos puodelį iki įvairių projektų. Tad nieko negalvodama užpildė ir TV3 projekto anketą.
Tą pačią dieną ji sulaukė skambučio iš televizijos.
Nustebo, ir iš pradžių net norėjo atsisakyti, bet po to pagalvojo – kodėl gi ne? Dar nutarė nusivežti savo šunis, kad gerai praleistų laiką ir galėtų pareklamuoti.
Asta sako, kad tokia, kokia ji atrodė projekte, yra ir gyvenime. Atvira ir be kompromisų. Dalyvavimas TV projekte jos gyvenimo nepakeitė, tik įnešė naujų spalvų, potyrių. Sako, buvo įdomu išbandyti save, susitikti su įvairiais žmonėmis, išgirsti nuomonių.
Negana to, po dalyvavimo projekte moteris pagalvojo, kad norėtų studijuoti režisūrą.

Šeštadieniai – su 12 patiekalų
Asta su savo jaunesniąja dukra Klara gyvena iš močiutės paveldėtame namelyje Malūno gatvėje. Ji vaikystės laiką leidžiant pas močiutę prisimena kaip vieną geriausių gyvenimo laikotarpių.
Astos močiutė – buvusi vienuolė. Vaikystėje ir ji galvojusi apie tokį gyvenimo kelią.
Močiutė kiekvieną šeštadienį šeimai gamindavo dvylika patiekalų, kad įtiktų kiekvieno skoniui. „Ji neturėjo nei auksinių, nei kitokių papuošalų. Rengdavosi minimalistiškai. Nežinojo, kas yra pyktis, nepasitenkinimas“, – kalba Asta.
Jos netektis paauglę itin sukrėtė. Asta neslepia, kad netoli upės esantį namuką daug kas norėjo nupirkti, bet ji nė už ką nesutiko.

Išbandymai ligomis ir netektimis
Asta skaudžiai išgyveno ir tėvų netektį. Jos tėvelius Dalią ir Steponą Pakalnius biržiečiai iki šiol prisimena kaip aktyvius, nuolat visur dalyvaudavusius muzikantus, mėgėjiškų meno kolektyvų dalyvius.
Astos tėvus pasiglemžė klastingos ligos. Jie Anapilin išėjo vienas po kito.
Tėvų netektys moteriai sumažino skaudulį dėl jos jaunylės dukros diagnozės. Mergaitei nuo gimimo nustatyta reta širdies liga. Ji darželio nelankė, laiką leido su mama ir seneliais.
Vėliau nutiko taip, kad Astai buvo diagnozuotas vėžys. Ji iki šiol dėkinga Biržų medicinos namų slaugytojoms, kurios pagal programą ją prikalbino pasitikrinti.
Deja, po sunkių išgyvenimų ji nesulaukė supratimo iš savo žmogaus. Skaudžiai išgyveno, kai po vedybų brandžiame amžiuje ją paliko sutuoktinis.
„Esu valdingo charakterio, su manimi sunku, mėgstu reikalauti iš kitų tiek, kiek reikalauju iš savęs. Tačiau buvo sunku suprasti, kaip galima į šiukšlių dėžę išmesti santykius. Manau, kad buvau nusipelniusi prieš išeinant bent jau brandaus pokalbio“, – atvyrauja ji.

Vaikų keliai ir laikas sau
Moteris likimo skiriamus iššūkius stengiasi priimti su ramybe ir išmintimi, kuri ateina per patirtį. Asta sako suvokianti, kad kiekviena diena yra nauja galimybė pažinti save ir aplinkinį pasaulį.
Žvelgdama į savo dukras, ji jaučia tiek didžiulį pasididžiavimą, tiek lengvą nerimą. Žana – vyresnioji, ryžtinga ir kūrybinga, jau žengia savo keliu, pasirinkdama meną. Moteris žino, kad šis dukros kelias ne visada bus lengvas, bet ji tvirtai tiki, kad tikra aistra gali įveikti visas kliūtis. Mažoji dukra, už sesę jaunesnė 13 metų, vis dar tyrinėja pasaulį per piešimo meną. Motina nenori jos pririšti griežtomis taisyklėmis ar mokyklos suvaržymais.
Kasdienė žvejyba tampa moters meditacija – tylus pokalbis su gamta, kuri suteikia jėgų ir ramybės. Sugavusi žuvį, paleidžia ją atgal – tarsi leisdama sau pačiai sklisti laisvai, neįstrigti praeities ar baimėse.
Pašnekovė neslepia, kad jos pačios svajonės – paprastos. Susitvarkyti buitį. Užauginti dukrytę. Išlaikyti blaivų protą, kad galėtų tobulėti ir judėti į priekį. Ir tris kartus pabeldžia į medį sakydama, kad ją sužlugdyti gali tik vienintelis dalykas gyvenime…